„Kai išvykau studijuoti į Vilnių, ilgai netvėriau be augintinių ir pradėjau savanoriauti gyvūnų prieglaudoje. Tuomet labai daug teko išmokti apie gyvūnų mitybą, įvairių ligų gydymą, elementarios dresūros pradžiamokslį. Džiaugiuosi, kad šiandien turiu tokios patirties, nes jaučiausi drąsiau prieš parsiveždama pirmąjį šunį.“
„Gyvūnai išmokė ir vis dar moko kantrybės. Būdavo nelengva nepykti grįžus namo ir radus viską aukštyn kojomis. Kažkada Banjo sudaužė cukrinę ir po visus namus išnešiojo cukrų. Gal mėnesį viskas buvo lipnu. Kiek batų porų sugraužė, nepamenu, bet paltus visus tris... Apskritai, kurtai yra individualistai. Su jais tenka padirbėti ir mokant komandų, pvz., duoti leteną Hugo išmoko iš trečio bandymo, o Banjo – per pusę metų. Juokiuosi, kad galop iš pavydo Hugui išmoko. Ir su atsikvietimu „pas mane“ lauke turbūt nebuvo nė vieno sykio, kad iš pirmo karto ateitų, visada reikia bent du kartus pakviesti, kad grįžtų.
Dar studijuodama ir savanoriaudama gyvūnų prieglaudoje namuose Sitora laikinai priglausdavo kokį nelaimėlį. Kas kartą apsigyvenus naujam šuniukui, mergina mintyse dėliodavo savybių sąrašą, kokie šunys jai patinka, o kokie nėra tinkami jos charakteriui ar gyvenimo būdui. Ji, užaugusi su niufaundlande, žinojo, ką reiškia bute laikyti ilgo ir minkšto kailio šunį, tad ilgaplaukių šunų bute daugiau nebenorėjo. Pašnekovė nebuvo, kaip pati sako, strakalas makalas, tad ramesni šunys jai atrodė mielesni širdžiai.
„Tuo metu vis žiūrėdavau į draugės vipetes ir svarstydavau, ar galėčiau suderinti savo gyvenimo būdą su medžioklinio šuns poreikiais. Ilgiausiai dvejojau dėl katino – kaip namie sugyventų mažus gyvūnėlius medžiojantis šuo ir kačių labai nemėgstantis katinas. Daug kurtų augintojų sakė, kad, jeigu šuniukas auga nuo mažumės kartu su kate ir namie galios aiškios taisyklės, viskas turėtų klotis gerai. Tad pradėjau daugiau domėtis kurtais ir kokių veislių iš 13 egzistuojančių yra Lietuvoje. Žinoma, vipetai mūsų šalyje yra pati populiariausia kurtų veislė, bet man norėjosi ko nors šiek tiek išskirtinesnio.“
Kompaniją „Purina“ įkvėpė atsakingas Sitoros požiūris renkantis augintinį, nes būsimas keturkojis ilgainiui tampa šeimos nariu, laisvalaikio kompanionu ir ištikimu draugu. Pašnekovė pasakoja, kad dauguma kurtų yra ramūs namie, tačiau tampa azartiškais lauke. Ją ypač žavi lengva ir elegantiška, bet kartu ir stipri šių šunų išvaizda. Domėdamasi moteris sužinojo, kad ispanų kurtai gali būti lygaus arba šiurkštaus kailio ir turi įdomią istoriją, grynaveislių šių šunų Europoje nėra labai daug.
„Ispanai dar iki šiandien su jais medžioja ir dažniausiai veisia tik dėl medžioklės neatsižvelgdami į kilmę, o šuniukai, neparodę potencialo medžioti, atiduodami į prieglaudas. Taigi pirmiausia peržiūrėjau internetines prieglaudų svetaines, tačiau taip ir nepamačiau to vieno vienintelio šuniuko, kurį išdrįsčiau parsivežti į namus. Porą ar ilgiau metų nejučiomis pradėjau sekti informaciją socialiniuose tinkluose apie būsimas kurtų vadas, vis atkreipdavau dėmesį į šiurkščiaplaukius mažylius ir vieną rytą prieš darbą pamačiau mažyčio iš miško išlėkusio šuniuko nuotrauką, kuri taip ir sukosi galvoje visą dieną. Vėlų vakarą parašiau laišką veisėjai ir nebegalėjau užmigti – ryte jau turėjau atsakymą, kad šuniukas laisvas ir kad galėčiau rinktis iš dar dviejų kitų. Atrašiau, kad perku lėktuvo bilietą, ir paklausiau, ar galės ji mane pasitikti oro uoste. Po poros savaičių išskridau į Švediją parsivežti savo mažylio.“
Taip Lietuvoje atsirado pirmasis ir vis dar vienintelis ispanų kurtas (galgo español). Sitora pasakoja, kad augdamas Banjo (tarti su „j“, švediškai reiškia bandža), kaip ir visi kiti šunys, keitė dantis, tad viską griaužė, o dūkti su lėtesniais už save šunimis jam būdavo nuobodu. Nuolatinė energijos iškrova vykdavo niokojant namus. Kai kiaurai iškasė lovos čiužinį, pašnekovė pradėjo svarstyti apie antrąjį šunį. Netrukus namie atsirado draugės veisėjos pasiūlytas vipetas Hugo. Jį padėjo išsirinkti pati veisėja, nes žinojo mažylio charakterį ir buvo užtikrinta, kad jis galės gyventi su dvigubai už save didesniu „broliu“, kuris jo nenuskriaus. Sitora prasitaria, kad iš tiesų Hugo labai apgaulingas – atrodo meilus ir trapus, bet kaip reikiant yra išdykęs. Šiandien abu jau suaugę, namų nebeniokoja, o energiją išlieja dūkdami kartu prie jūros arba miške.
„Banjo ypatingas ne tik dėl to, kad yra vienintelis mūsų šalyje, jis ir puikus savo veislės atstovas. Dalyvaujame su juo parodose. Ir nors dažniausiai Lietuvoje konkurentų nebūna, teisėjai drąsiai sako, kad tai vienas iš geriausių jų matytų ispanų kurtų. Aš vertinu ne tik jo išvaizdą, bet ir puikiai išlaikytą medžioklės instinktą. Dalyvaujame (lure coursing) varžybose, kuriose taip pat sekasi. Verta paminėti, kad Banjo sesuo, gyvenanti Švedijoje, yra mechaninio zuikio gaudymo čempionė. Dalyvavome ir pasaulinėje parodoje Milane bei Europos šunų parodoje Osle – parsivežėme Europos jaunimo nugalėtojo titulą.“
„O namie jis ypatingas tuo, kad yra maisto vagis ir prašinėtojas. Kol buvo jaunesnis ir dar nebuvo Hugo, jam būdavo labai sunku išsiskirti su manimi, labai kaukdavo ir verkdavo. Dabar jau „nebedainuoja“, tačiau tas stiprus ryšys išliko – net jei aš gretimame kambaryje, jis būtinai bus šalia manęs. O Hugo galvoja, kad jis yra antrasis ispanų kurtas, o ne mažas vipetas. Jis labai jautrus ir kartu azartiškas bebaimis. Namuose užtenka garsiau ką pasakyti ir jau visas susigūžęs išgyvena, ar čia tik ne dėl jo barasi, o lauke patampa tikru ereliu ir tik žiūri, kaip nuo pavadžio nutrūkti.“
Augindama du šunis Sitora pastebi ne tik tai, kad ji pati ugdo skirtingas charakterio savybes, bet ir augintiniai tarpusavyje bendrauja tarsi vaikai. Banjo yra didysis brolis, už kurio Hugo visada bėga pasislėpti, jei prisidirbo ir reikia, kad apgintų. Mergina pasakoja, kad neseniai įvyko konfliktas tarp Hugo ir kito jauno vipeto – Banjo įpuolė į vidurį ir išskyrė abu neklaužadas taip apsaugodamas Hugo. Šie kurtai vienas kitą papildo – Banjo ramesnis, santūresnis, apie save labiau galvojantis šuo, o Hugo – atlapaširdis linksmuolis.
„Lietuvoje tipiška manyti, kad kurtai tinkami gyventi namuose ant sofos, tačiau tai netiesa – jie mielai praleis visą dieną miegodami, bet reikia nepamiršti, kad jų kūnai sutverti bėgti ir laimingas kurtas tada, kai reguliariai gali išlieti savo sukauptą energiją. Pastebėjau, kad kai kurie šeimininkai neįvertina jų prigimties ir vedžioja be pavadžio, nemoko paklusnumo. Puikiai žinau, kiek streso būna, kai šunys pabėga paskui pėdsaką ir vėliau jų tenka ieškoti gūdžiame miške. Dabar prieš paleisdama augintinius nuo pavadžio visada įsitikinu, ar juos paleisti tikrai saugu.“
Kompanija „Purina“ tiki, kad kiekvienas gyvūnas, augantis namuose, tampa tarsi dar vienu šeimos nariu. Šiai minčiai pritaria ir straipsnio pašnekovė, tačiau priduria, kad tiek žmonėms, tiek šunims būtinos tam tikros elgesio ribos. Jos namuose galioja taisyklės, ką augintiniai gali daryti ir ko ne. Jiems leidžiama gulinėti ant sofos (dėl įgimto lieknumo kurtai mėgsta gulėti ten, kur minkšta), bet jiems negalima duoti jokių kąsniukų nuo stalo, pro duris pirmiausia eina žmonės ir t. t. Tokio tipo taisyklės padeda šuniui suvokti ribas ir taip išvengiama nesusipratimų, kada šuo pradeda neklausyti. Sitorai visada buvo svarbu, kad išėjusi pasivaikščioti po miestą galėtų drąsiai šalia vestis savo augintinius, o jie nesitampytų ir elgtųsi gražiai. Jauna moteris pastebi, kad visuomenė sąmoningėja, šunis priima vis pozityviau, bet dar trūksta žinių apie fizinę augintinių veiklą bei subalansuotą mitybą.
„Visi trys – šunys ir katinas – gauna profesionalaus sauso ėdalo. Kai Hugo buvo mažas, jam labai sunkiai sekėsi auginti masę, todėl tuo metu papildomai šėriau produktais, turinčiais daug baltymų. Kai svoris stabilizavosi, pradėjau šerti tik sausu ėdalu. Nemanau, kad sunku palaikyti sportiškos išvaizdos kurtą, nes jų fiziologija kiek kitokia, tačiau tenka matyti ir peršertų šunų, paprastai tai būna dėl per mažo judėjimo.“
„Purina“ socialinio projekto „Gyvūnai – mūsų aistra“ tikslas – ne tik dalintis įkvepiančiomis istorijomis, bet ir skatinti šunų augintojus leisti daugiau aktyvaus laiko kartu su šunimis. Pašnekovė mano, kad aktyvus šuo – tai ne tik tas, kuris pirmyn ir atgal nešioja kamuoliuką, bet ir tas, kuris yra smalsus, noriai bendrauja su šeimininku. Kai ji pradėjo domėtis dresūra, suprato, kad šuo išsikrauna ne tik sportuodamas, bet ir mokydamasis naujų komandų, tyrinėdamas aplinką. Ne kiekvienas pasivaikščiojimas turi būti tik lakstymas – kartais tam nėra galimybių, tad tokiais atvejais kurtus auginanti moteris leidžia augintiniams uostyti ir tyrinėti aplinką, lipti ant kokių nors kliūčių, mokytis komandų ir pan.
„Augintiniai yra tie, kurie mus visada priima tokius, kokie esame. Kai dėl ko nors nuliūstu, visada žinau, kad galiu jiems pasiguosti, apsikabinti ir iškart pasidaro linksmiau. Būdamas atsakingas už kitą, mokaisi pareigos grįžti namo laiku, jautiesi visada reikalingas ir mylimas, o kur dar tai, kad per šunis pasikeičia ir socialinis gyvenimas. Turbūt dabar sunkiai pasakyčiau, kas iš mano draugų neturi augintinių.“
Užsakymo nr.: PT_75614063