Prieš kelias dienas žmona išvažiavo paraižyt dviračiu laukų keleliais netoli Pilaitės mikrorajono, Vilniuje. Praėjo dvi valandos - negrįžta. Susirūpinau. Skambinu. Pakelia ragelį, sako: „Užpuolė šuo. Vokiečių aviganis. Perkando koją, bėga kraujas.“ Sakau: „Tai kviesk policiją!“ „Ai - tiek to. Moteriškė labai pergyvena. Ji sako, kad šuo puolė dviratį, o kando į koją... O kraujas neva bėga, nes keldama treninginę klešnę netyčia nubraukė odą“, - atsakė man.

Žmona parrieda namo. Na – įkąsta! Akivaizdi skylė! Sunkiasi kraujas. Nors imk nupaveiksluok ir siųsk policijai. Arba kelk į feisbuką. Prašau jos vykt pas medikus. Maniškė atsisako, neva šuo skiepytas. Žmoną užpuolusios kalės šeimininkė atsiunčia šuns paso fotokopiją, bylojančią apie visus reikalingus skiepus nuo pasiutligės ir stabligės.

Kas buvo toliau? Toliau laukėm. Laukėm ar nebus kraujo užkrėtimo, ar neišsivystys komplikacija. Ačiū Dievui kraujo užkrėtimo nėra, nors žaizda dar pūliuoja. Bet tai bus paskutinis kartas, kada toleruoju dvikojus, kurie nekontroliuoja savo keturkojų viešose vietose.

Prieš porą savaičių ramiai vaikštinėju su savo „krokodilu“ prie Vilnelės. Staiga atlekia bokseris. Palaidas. Priartėja per metrą. Tokiais atvejais visad guldau šunį ant žemės (taip patarė protinga dresuotoja Ieva), atstoju į tarpą, nuveju neprašytą interesantą ir suvaldau situaciją. Šįkart atstumas per mažas. Tempiu šunį į save, o tai jam tolygu komandai pult. Maniškis veržiasi pirmyn rėkdamas, aš traukiu jį žemyn... ir mes dviese gražiai sau ritamės purvinu Vilnelės šlaitu... Staiga išnyra bokserio šeimininkas: „Oi. Ot būtų gerai, kad jūsiškis jam įkąstų, o tai visai neklauso...“

Vyriškis beviltiškai šaukia savo palaidą bokserį, kuris po kelių minučių pagaliau pagaunamas ir prisegamas prie pavadėlio. „Gerai, kad įkąstų...“ - galvoju. O jei ne tik įkąs, bet ir perkąs. Įrodyk po to, kuris pirmas puolė. Juk nukentėjęs liks tas, kuris patyrė žalą. Apsižiūriu save - kelnės purvinos, batai aplipę pakrantės maurais. Tyliai sliūkinu namo. Šuns nebaru. Jis tikras, jog mane gynė ir apgynė.

Kai kam, žinoma, kils minčių, kad mano dobermanas elgėsi neadekvačiai ir be reikalo riaumojo, nes napažįstamas šuo galbūt atlėkė pažaisti ir padraugauti. Deja, dobermanai su patinais nežaidžia. Ir neturi žaist. Nes tai veislė, išvesta apsaugai. Jis gali būti su patinais, kurie nesikėsina į jo teritoriją, šeimininką. Bet jei atbėga ir puola ant galvos, gali griebt už gerklės. Bet ką. Jis žino savo ribas. Kaip ir žmonės. Kaip sureaguotumėt, jei koks nepažįstamas pribėgtų prie jūsų ir imtų šokinėt ant galvos, rėkt į ausį, tampyt plaukus ir stumdyt? Iškviestumėt policiją, imtumėt šaukt pagalbos arba žiebtumėt užpuolikui per ausį.

Bėda akivaizdi. Mieste, parkuose, viešose vietose, daugybė palaidų šunų. Be pavadėlių (nors tai privaloma pagal įstatymą). OK, tarkim nėra žmonių, šunų ir daugelis mūsų slapta šunis paleidžia pasilakstyt. Jiems juk reikia kažkur išsikraut. Bet, mielieji, jei paleidžiat šunį, išmokit jį valdyti. Yra dresuotojai, kurie padės kontroliuoti. Prašykit, reikalaukit jų, kad neluptų pinigų už pasitąsymą, pakorimą ir šunų mušimą aikštelėje, o išmokytų realios kontrolės realiose gyvenimiškose situacijose. Nes jei šuo moka sėdėt, gulėt ir duoda labas kambary prie stalo arba klauso komandų dresavimo aikštelėje, tai yra lygu nuliui. Tai - visiškai nereikalingos komandos, laiko ir pinigų švaistymas, jei tos komandos neveikia gatvėje.

O ateity visus nekontroliuojančius šunų filmuosiu ir viešinsiu. Nes atsibodo šliaužiot pakampėm ir matyt, kaip kai kurie žmonės suakmenėja vos tik išvysta mano šunį. „Vaikai! Greit bėkit atgal! Ten tas pavojingas šuo!“ - klykia mama savo pypliams, pamačiusi, kaip aš žaidžiu su saviškiu miško aikštelėj.

„Pasitraukit nuo šuns! Patraukit savo žvėrį!“ - klyksiu pamatęs agresyviai besiartinantį dvikojį arba keturkojį.