Netoli Vilniaus įsikūręs belgų aviganių veislynas simboliškai vadinasi „Su meile“, tarsi jautri laiško pabaiga, skirta artimam žmogui. Veislyno įkūrėja Audra Lekštutytė pasakoja, kad kelias iki veislyno įkūrimo buvo ilgas, kupinas pamokų ir iššūkių.

„Vaikystėje gyvenome su seneliais, kurie turėjo didelį ūkį. Būtent tada labai pamilau gyvūnus. Iš pradžių mama neleido auginti namuose jokio augintinio, vėliau leido auginti katiną. Su sese, išsikrausčiusios gyventi savarankiškai, nusipirkome Vakarų Škotijos baltąjį terjerą. Manėme, kad butas naujas, mažas šuniukas darys mažiau problemų. Šunį rinkomės pagal išvaizdą, į charakterį, būdingą tai veislei, per daug nesigilinome. Vadovavomės, kaip vėliau paaiškėjo, visiškai klaidingu „kaip šunį auklėsi, tokį jį ir užauginsi“ įsitikinimu.“

Foto: Viliaus Kavaliausko nuotr.

Šuniuką pirkome ne iš veislyno, jis neturėjo dokumentų. Manėme, kad jokio skirtumo, ar šuo turi juos, ar ne. Už jį sumokėjome tris kartus mažiau nei už šuniuką su dokumentais, bet jam dar nesulaukus 8 mėnesių veterinarams išleidome kone tą pačią sumą. Šuniukas, įsigytas iš neatsakingų veisėjų, turėjo aibę sveikatos problemų. Nors mūsų „škotukas“ buvo labai mielas, po kurio laiko supratome, kad nepriklausomas ir mažai žaislais, dresūra besidomintis augintinis ne visai tinka mūsų gyvenimo būdui, todėl nusprendėme įsigyti dar vieną šunį. Šįkart gilinomės į veislės savybes ir šunį rinkomės pagal charakterį – juk kaip ir su žmogumi visą gyvenimą gyveni ne dėl jo išvaizdos, taip ir su šunimi.“
„Po ilgų paieškų įsigijome pirmąjį belgų aviganį. Nors iš pirmo žvilgsnio man jie buvo nelabai gražūs, tačiau likau sužavėta šių šunų charakteriu. Mūsų pirmajai belgei Lunai dabar beveik 12 metų ir ji gyvena su mumis. Būtent ji paskatino mane domėtis kinologija ir dresūra..“

Audra jau daugiau nei dešimtmetį domisi belgų aviganiais. Iki veislyno įkūrimo moteris jau augino tris šunis – Luną ir du patinus. Vieną iš jų ji atsivežė iš Suomijos, kitą iš Italijos. Augindama belgų aviganius moteris visiškai pasinėrė į šios veislės pažinimą. Didžiąją laisvalaikio dalį ji skirdavo informacijai rinkti, domėdavosi geriausių šios veislės atstovų genetika, palikuoniais, pasiekimais. Prieš 5 metus moteris suprato, kad sukaupė tiek žinių, jog atsivertusi bet kurio aviganio kilmės dokumentus ji gali lengvai papasakoti apie jo tėvus, genetiką, paveldėtus dalykus. Būtent tada Audra nusprendė, kad tik dabar ji gali turėti pirmąją savo šunų vadą.

Belgų aviganių yra keturių rūšių: griunendaliai – ilgaplaukiai, visada juodi, gali būti su balta dėme ant krūtinės ir baltomis kojinaitėmis iki čiurnos, terviurenai – arba rudi, arba pilki, lakenua – garbanoti, šiukščiaplaukiai, rudos spalvos ir malinua – trumpaplaukiai, rudi. Pastarosios trys belgų aviganių rūšys turi juodas kaukes ant snukučio. Šių visų šunų sudėjimas yra toks pats, charakteris labai panašus, skiriasi tik kailio struktūra ir spalva.

„Belgų aviganių kailis nesivelia, jį reikia šukuoti tik šėrimosi metu, neturi specifinio kvapo, maudomi tik išimtiniais atvejais. Nors yra dideli šunys (kalytės siekia 56-62 centimetrus ties ketera, o patinai būna 60-66 centimetrų aukščio ties ketera), palyginti mažai sveria. Kalytė sveria apie 20–23 kilogramus, o patinas – maždaug iki 28 kilogramų. Dėl savo lengvo ir atletiško kūno sudėjimo, ištvermingumo, geros sveikatos, noro dirbti belgai tapo pagrindine veisle, dirbančia policijoje ir spec. pajėgose.“

Audra pasakoja, kad visi belgų aviganiai pasižymi panašiomis charakterio savybėmis. Tai yra šunys kompanionai, kurie visada nori būti šalia šeimininko, visada stengiasi jam įtikti. Jie skirti žmogaus apsaugai, bet gali saugoti ir teritoriją. Nors šie šunys sargūs, tačiau jautrūs, todėl jiems tinka tik pozityvi dresūra naudojant ėdalą ar žaislus.

„Tai – labai lengvai dresuojami šunys, jie labai intelektualūs. Kadangi belgams šeimininkas yra pasaulio ašis, jie labai linkę įtikti, todėl su jais lengva susitarti. Žmonės klaidingai mąsto, kad belgai yra hiperaktyvūs. Taip, tai nebus tas šuo, kuris gulės ant sofos, su juo reikia eiti pasivaikščioti, leisti išsidūkti. Jų pliusas – jie namie ramūs, o išėję į lauką išsikrauna.“

Kompanija „Purina“ siekia skatinti keturkojų savininkų sąmoningumą tiek auginant šunis, tiek renkantis veislę. Audra pasakoja, kad atsakingi veisėjai turi labai aiškią viziją, kokius šunis nori veisti, kaip pagerinti veislę. Jie nebūna orientuoti į šuniukų skaičių ar vadų dažnumą.

„Mane domina rezultatas, kraujo linijos. Dabar laukiu šuniukų, kurie turėtų būti labai tinkami šunų vikrumo sportui (angl. agility). Mano veisimo tikslas, kad šuo būtų ne tik gražus, bet ir išlaikytų darbines savybes, kurios leistų užsiimti įvairia aktyvia veikla. Pagrindinė mūsų kryptis – vikrumo sportas. Aš pati jau 8 metus tuo užsiimu, bėgioju beveik su visais savo šunimis. Esu išveisusi ne vieną šunį, kuris dalyvauja ir laimi pasaulinio lygio varžybose. Jei su kuriais nors savo šunimis nedalyvauju varžybose, tai bent jau sportuodama su jais agility palaikau sportinę jų formą, nes agility, kaip sporto šaka, yra idealus būdas geram kontaktui su šunimi užmegzti. Mano šunys kiekvienos treniruotės labai laukia, ši veikla jiems labai patinka.“

Belgų aviganis yra toks šuo, su kuriuo gali užsiimti bet kokia aktyvia veikla: plaukioti, žaisti lėkščiasvydį, kamuoliuku, bėgioti, kinkyti ir panašiai. Jiems viskas įdomu. Todėl tokį šunį yra nesunku fiziškai iškrauti, jo tikrai nereikės valandų valandas vedžioti ant pavadėlio. Jiems patinka judėti ir tai daryti jiems yra lengva dėl atletiško kūno sudėjimo, jaunatviško temperamento. Pastarosios savybės nulemia ir ilgą gyvenimo trukmę bei ypač gerą sveikatą.

Foto: Viliaus Kavaliausko nuotr.

„Belgas bus laimingiausias, kai bus su žmogumi. Jis gali gyventi bute, name, bet kur, svarbiausia, skirti jam dėmesio. Didžiulė klaida manyti, kad tokiam šuniui reikia voljero. Jame jam galima leisti nebent miegoti. Pavyzdžiui, mes savo šunis vedžiojame miške, o po to leidžiame laisvai vaikščioti aptvertame namų sklype. Jaunam šuniui reikalinga ankstyva socializacija, jie yra gana jautrūs, tad reikia anksti pratinti prie garsų, supažindinti su žmonėmis, važiuojančiu transportu ir pan. Jeigu šuo tinkamai socializuojamas, vėliau nekils jokių problemų dėl blaškymosi į nereikalingus objektus ar nereikalingų baimių.“

Belgų aviganiai pasižymi dar viena unikalia savybe – jie puikiai ieško paslėptų daiktų ir žmonių. Šunys, turintys įgimtą „ieškotojo“ savybę, ne tik dirba policijoje, bet ir dalyvauja varžybose. Audra pasakoja, kad belgų aviganiai, pasižymintys ypač stipriomis darbinėmis savybėmis, dalyvauja mondioringe – tai sporto šaka, kuri buvo Pasaulinės kinologų draugijos buvo sertifikuota 1980 metais.

„Mondioringo varžybų metu šuo turi dirbti suvaidintose situacijose, kai specialų apsauginį kostiumą dėvintis žmogus, t. y. figūrantas puola šuns šeimininką, o šuo turi šeimininką apginti, nekreipdamas dėmesio į aplink esančius trukdžius. Tų trukdžių ir dekoracijų būna pačių įvairiausių. Organizatoriai visada prigalvoja keisčiausių sprendimų. Būna pastatyta šalia kokia iškamša ar kriuksinti kiaulė, eina žmogus, persirengęs klounu, ir kelia triukšmą trankydamas balioną. Tai yra aukščiausio lygio sportas, kuriame šuo turi labai pasitikėti savimi, kad be jokios žodinės komandos gebėtų vertinti situaciją ir priimti sprendimą ginti šeimininką. Šuo pats kontroliuoja savo veiksmus. Mondioringe dažniausiai dalyvauja belgų aviganiai malinua, kurie yra išlaikę daugiau agresijos. Belgų aviganiai griunendaliai, terviuerenai tapo švelnesnio temperamento, jie daugiau sportuoja ne tokiose psichologiškai sudėtingose sporto šakose kaip agility ir gali būti tiesiog puikūs šeimos šunys.“

Belgų aviganiai iš tiesų pasižymi unikaliais sugebėjimais ir charakteriu. Jie gali būti geriausi draugai, puikiai sutaria su vaikais, kartu yra puikūs sargai ir daiktų ieškotojai. Nenuostabu, kad šie šunys pakeri žmones ir tampa vis populiaresni Lietuvoje. Jų populiarėjimą lemia ir tai, kad lengvai dresuojami ir kailis nereikalauja daug priežiūros. Audra pasakoja, kad nėra lengva ir paprasta rūpintis tokiu šunų pulku, bet yra labai dėkinga savo gyvenimo draugui Mindaugui, kuris padeda rūpintis augintiniais, kai ji dirba.

„Man pasisekė, kad gyvenime turiu Mindaugą. Jis – pagrindinis mano pagalbininkas, dešinioji ranka, kuris prižiūri šunis, jei reikia. Mano aplinkoje žmonės jau priprato, kad turiu daug šunų ir kačių. Man gyvūnai gyvenimo neapsunkina, sudėtingiau būna tada, kai vienu metu serga keli. Na, ir žinoma, sunkiausia yra išvažiuoti atostogų, nes mūsų ūkis nemažas. Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo „nuprotėjimo“ būdą, aš savo jau atradau“, – juokiasi Audra.