Sunkų gyvenimo tarpsnį padėjo išgyventi aktyvi veikla su augintiniu

Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – mūsų draugai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į savo augintinius pažvelgti kitomis akimis, kurti tiesioginį ryšį su keturkojais bičiuliais ir vertinti juos kaip ištikimus draugus, kurie myli savo šeimininkus besąlygiškai.

„Agility (šunų vikrumo sportas) kelią pradėjau prieš 11 metų su belgų aviganio griunendalio veislės kalyte Desta, bet jos jau tarp mūsų nebėra. Turiu pasilikusi jos sūnų Aksį, čia jau mano veisimo patinėlis, šiuo metu jam yra 7 metai. Dar turiu nykštukinį pinčerį – Bitę, jai 2 metai. O jauniausia mūsų kompanijoje – šešių mėnesių Desna. Jos laukiau 2,5 metų, atsivežiau iš Šveicarijos veislyno.“

Jolanta Janušauskienė vadinama viena iš šunų vikrumo sporto pradininkių Vilniuje. Jos ir bendraminčių iniciatyva buvo įkurtas klubas „Abu2“, kuris vienija įvairaus amžiaus šunų savininkus, norinčius kokybiškai leisti laiką su augintiniu bei užsiimti aktyvia veikla. Pašnekovė prasitaria, kad būtent pirmoji augintinė Desta ir agility padėjo susidoroti su emociškai sunkia savijauta.

„Mes ilgai planavome ir labai laukėmė savo pirmojo augintinio. 2006 metai buvo tokie, kai visas gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Pirmiausia, mūsų šeimoje atsitiko nelaimė – mano mamą ištiko insultas, kuris ją visam laikui paguldė ant patalo. Tuo pačiu metu namuose atsirado Desta. Viskas atsitiko vienu metu. Desta buvo labai aktyvi, tad reikėjo ieškoti kažkokios veiklos, kuri padėtų jai išsikrauti. Pradėjau mokyti ją paklusnumo. Kiek vėliau mano veisėja surengė belgų aviganių griunendalių susitikimą, kuriame buvo dresuotoja, užsiimanti šunų vikrumo sportu. Mane tai labai sudomino. Taigi, kai Destai buvo 5- 6 mėnesiai, pas ją ir nužygiavau. Veikla su šunimi buvo būdas bent trumpam atitrūkti nuo nelaimės, problemų.“

Jolanta pasakoja, kad augintinis tapo savotiška terapijos forma. Su Desta dalyvaudama treniruotėse, moteris pamiršdavo sunkumus, jai pagerėdavo nuotaika, atsirasdavo ūpas. Šuo jai buvo daktaru, geriausiu draugu, kompanionu, su kuriuo nestigo veiklos. Tiesa, visos veiklos pradžioje pašnekovė nežinojo, kad jos augintinė tokia perspektyvi – Desta tapo parodų Inter čempionė, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltijos, Rusijos, Baltarusijos, Makedonijos prizininkė, puikiai pasirodydavo paklusnumo ir šunų vikrumo varžybose.

„Pradžioje agility buvo visiškas hobis – puikus laiko praleidimas, kelionės su šunimi, pasimiršimas. Vilniuje lankytas klubas buvo uždarytas. Kartu su keliais entuziastais pradėjome treniruotis Kaune, bet visą tą laiką svajojome apie savo klubą kažkur šalia namų, šiek tiek už miesto. Mes su vyru turėjome sklypą – jis buvo apleistas, tikras pelkynas. Viską, ką dabar matote, sukūrėme patys, savo rankomis, su bendraminčių pagalba. Norėjome sukurti erdvę, kurioje būtų gera ir žmogui, ir šuniui. Net išsikasėme penkis tvenkinius. „ABU2“ klubas ir visa teritorija – mūsų vizija.“

Šunį paruošti iki varžyboms tinkamo lygio užtrunka apie 3- 4 metus. Kai pirmoji augintinė Desta jau buvo pasiruošusi aktyviai užsiimti vikrumo sportu, Jolanta pradėjo galvoti apie antrąjį augintinį. Moteris nusprendė pasilikti Destos šuniuką – Aksį. Su juo užsiėmė šunų vikrumo sportu, įgavo dar daugiau patirties. Trenerė netrukus pastebėjo, kad su stambesniu ir didesniu augintiniu sunkiau konkuruoti varžybose, bet tai nesutrukdė tobulietė ir siekti užsibrėžtų tikslų. Su Aksiu Jolanta aplankė nemažai atrptautinių renginių ir prestižinių šunų vikrumo varžybų.

Po kurio laiko Jolanta neteko savo pirmosios augintinės, kuri netikėtai ir staiga paliko šeimos namus. Moteris neslepia, kad netektis ją labai sukrėtė ir paveikė. Atsigavusi po nelaimės pašnekovė nusprendė įsigyti pinčerio veislės kalytę Bitę. Jolantai, kaip trenerei, buvo įdomu dirbti su kitos veislės šunimi, kuris skyrėsi tiek dydžiu, tiek charakteriu nuo Destos. Po kurio laiko, atgavusi jėgas, moteris nusprendė įsigyti dar vieną griunendalių veislės augintinį. Šį kartą savo šunį ji surado Šveicarijoje įsikūrusiame veislyne. Šuniuko teko laukti net dvejus su puse metų.

„Griunendalis yra kompanijos šuo, labai prisitaiko, jaučia šeimininką ir visą laiką bando jam įtikti, sporte tai yra labai svarbu. Jie yra jautrūs. Man tiesiog patinka tokie šunys ir yra priimtina su jais dirbti. Šeriasi du kartus per metus, kvapo jie neturi. Kai šeriasi, aš juos išmaudau, iššukuoju arba tiesiog nuvedu į kirpyklą ir tos problemos baigiasi. Jie labai aktyvūs lauke, darbe, o namuose jie ilsisi. Tiesiog ateina, atsigula ir miega. Dažnai juokauju, kad tų šunų namie mes kaip ir neturime. Vienintelis pinčeris namuose dirba, visada juda. Jis labai aktyvus ir visus nori sureguliuoti.“

„Purinos“ socialinio projekto tikslas – skatinti žmones atsakingai auginti šunis bei vertinti juos kaip visaverčius šeimos narius. Jolanta visada buvo veikli, darbšti ir aktyvi moteris. Net mamai ištikusi nelaimė nepakeitė pašnekovės noro gyventi greitu tempu.

„Kiekvienas vakaras yra užimtas, bet man labai padeda aplinkiniai. Kai aš išvažiuoju su šunimis, anyta padeda slaugyti mano mamą. Aktyvus gyvenimo būdas, šeimos vienybė, hobis, bendraminčiai padeda nepasiduoti ir tai sukuria labai daug energijos. Aišku, man pasisekė, kad turiu du nuostabius sūnus ir vyrą. Jie mane labai stipriai palaiko ir padeda. Mano vyras taip pat labai mėgsta gyvūnus, gamtą.“

Jolanta pasakoja, kad prieš daugiau nei dešimtmetį informacijos apie šunų vikrumo sportą praktiškai nebuvo. Daugelis trenerių mokėsi savarankiškai, kartais pasikviesdavo trenerių iš užsienio. Užtat dabar informacija pasiekiama lengvai ir greitai, daugelis pradedančiųjų šunis gali dresuoti savarankiškai.

„Kai pradėjome treniruotis Kaune, profesionalių trenerių neturėjome, tad privalėjome patys įdėti labai daug pastangų, kad viską išmoktume. Buvom susiradę tokią trenerę iš Lenkijos, kurią kartą ar du per metus pasikviesdavome atvykti į Lietuvą. Gražūs santykiai tęsiasi jau septynerius metus, kiekvieną vasarą ji atvyksta į mūsų organizuojamą šunų vikrumo sporto stovyklą. Papildomai patys pradėjome organizuoti seminarus ir aktyviai juose dalyvauti. Agility mokėmės iš geriausių Suomijos, Rusijos, Vokietijos, Čekijos, Švedijos, Lenkijos ir Šveicarijos trenerių. Prieš pokalbį pažiūrėjau, kad per šį laiką dalyvavau 47 seminaruose, kurie tiesiogiai susiję su šunimis.“

Šunų vikrumo trenerė džiaugiasi, kad šis sportas užsienio šalyse tampa ne tik pomėgiu, bet ir visaverte sporto šaka, kurią, pavyzdžiui, Suomijoje finansuoja valstybė. Prakalbus apie Lietuvą ir klubo ateities planus Jolanta neslepia, jog viena didžiausių svajonių, kad agility užsiimtų vaikai, nes tai gali tapti puikiu laisvalaikio praleidimo, atsipalaidavimo būdu, kuriam reikalingas tiek fizinis pasiruošimas, tiek protinė veikla. Taip pat šis sportas gerina šeimininko ryšį su augintiniu.

„Pati esu baigusi Lietuvos edukologijos universitetą. Man labai patinka dirbti su vaikais, tad norėtumėme, kad daugiau jų užsiimtų agility. Didžiausia problema yra ta, kad tėvai labai užsiėmę, o vaikus reikia atvežti į treniruotes, kurios vyksta už miesto. Daugelis pasaulio šalių siunčia vaikų ir jaunimo grupes į jaunimo pasaulio čempionatus, tikiuosi, kad ateis laikas, kai ir Lietuvos jaunimo komanda juose dalyvaus.“