Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos lektorius Mindaugas Paleckaitis ne tik sugeba įkvėpti studentus, padeda gerinti studijų programas, bet ir tampa jų bičiuliu, mokytoju bei patarėju. Daugelis sutiktų jo buvusių ir esamų studentų neslepia, kad būtent šis žmogus juos paskatino tapti kinologais, įkurti veislyną, domėtis gyvūnais ir rasti savo profesinį kelią. Pats Mindaugas mano, kad jo misija – padėti įprasminti šunų gyvenimą. Daugelį metų jis dėsto studentams ir siekia, kad terapija su šunimis (kaniterapija) būtų ne tik lengviau prieinama, reglamentuota, bet ir pagrįsta moksliniais tyrimais.
„Į kinologiją mane atvedė pats gyvenimas. 15 metų dirbdamas Lietuvos veterinarijos akademijos dr. L.Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje, labiau pažinau ne pačius šunis, o kinologus, dresuotojus, klubų įkūrėjus. Šios pažintys iki dabar padeda dėstant studentams apie gyvūnus. Stengiuosi kiek įmanoma labiau juo supažindinti su kinologijos pasauliu, savo sričių profesionalais.“
Šunys Mindaugą sudomino dėl to, kad jie yra pirmieji domestikuoti gyvūnai, kuriuos pirmykštis žmogus prisijaukino dėl reikalingų jų sugebėjimų – apsaugoti, pagalbos medžioklėje, kompanijos, netgi šilumos.
„Mane šunys patraukė savo unikalumu. Moksliškai įrodyta, kad bendraujant šuniui ir žmogui išsiskiria tas pats laimės hormonas – oksitocinas, tad mes su jais bendraujame biochemiškai ir tai yra tiesiog nuostabu, neįtikėtina.“
Prieš šešerius metus M. Paleckaitis atrado dar vieną sritį, kurioje šuo gali padėti žmonėms, ypač vaikams – tai kaniterapija. Vyras pasakoja, kad, pradėjęs domėtis šia terapijos forma, greitai pastebėjo, koks didelis jos poreikis visuomenėje ir kiek mažai galimybių jį patenkinti.
„Kai susijungė Veterinarijos akademija ir Kauno medicinos universitetas, tapome LSMU. Po vienu stogu atsidūrė medikai ir gyvūnų specialistai. Mums reikėjo integruotis į mediciną. Taip ir atsirado kaniterapija – mes parengiame šunis ir su jais galime padėti žmonėms.“
„Šiuo metu Lietuvoje yra labai nedaug kaniterapinių šunų. Gal tik 30–40 tų, kurie oficialiai yra išlaikę testus. Tiesa, Lietuvoje kol kas nėra jokio šios srities reglamentavimo. Kaniterapija, kaip ir joga, akupunktūra, Tibeto medicina, fitoterapija, gydymas dėlėmis, priskiriama alternatyviajam gydymui. Alternatyviosios medicinos ir sveikos gyvensenos rūmai stengiasi padaryti taip, kad šios sritys būtų reglamentuotos nuostatomis, teisės aktais, metodika. Kol kas gydytojai į tai žiūri labai atsargiai, nors situacija švelnėja. Tie medikai, kurie turi šunų, supranta, kad kaniterapija tam tikrais atvejais gali padėti, palengvinti paciento būklę, tad turime projektų, kurių metu lankome autistus, senolius, akluosius.“
„Žmonės, rengiantys šunis kaniterapijai, dirba be atlygio, savanoriškais pagrindais. Daugelis šios srities šalininkų įsitikinę, kad ne tėvai turėtų atsilyginti už suteiktą paslaugą, turėtų atsirasti valstybės parama. Viena iš pagrindinių siekiamybių – pasiekti, kad Lietuvoje kaniterapeuto veikla taptų visateise specialybe.
Pavyzdžiui, hiperaktyviems vaikams kaniterpija yra reikalinga. O vaistų jiems nėra. Tad pagelbėti galime tik mes. Tai kaip iš tokių vaikų tėvų dar imti pinigus...“
„Šiuo metu kaniterapija daugiausia yra skirta vaikams. Tai yra ta amžiaus grupė, kai mes dar galime kažkaip jiems pagelbėti, juk jiems visas gyvenimas prieš akis ir norisi, kad jis būtų visavertis. Aišku, važiuojame ir į senjorų namus, bet ten mūsų tikslas kitoks – norime jiems pakelti nuotaiką, prablaškyti.“
Mindaugas pasakoja, kad terapija padedant šunimis – ilgas procesas, kurio metu šuo ne „gydo“, o motyvuoja pacientą atlikti kokį nors veiksmą. Seanse dalyvauja šuo, kaniterapeutas ir reikiamos srities gydytojas ar specialistas. Ši veikla skirstoma į tris lygius: pirmasis – susitikimai su šunimi, antrasis – edukacija, mokymas ir trečias – asistavimas terapijoje. Būtent todėl ne visi atestuoti šunys gali tapti terapijos dalimi. Pašnekovas pasakoja, kad užsienyje šunys šiai veiklai pradedami rengti dar prieš gimstant, kadangi pirmiausiai atranka prasideda nuo tėvų nes jie turi pasižymėti tam tikromis būtinomis savybėmis.
„Kaniterapijai šuo rengiamas dar prieš gimimą. Reikia parinkti tėvus, kurie charakterio savybėmis būtų panašūs, paklusnūs, protingi. Kaniterapinis šuo turi būti protingai paklusnus. Jis turi matyti pacientą, bet girdėti šeimininką. Jis klauso komandų nežiūrėdamas į šeimininką. Faktas, kad dirbantis šuo ir žmogus pavargsta. Būtent todėl viskas yra valdoma – treniruotės negali vykti ilgiau nei 40 minučių. Išsiskyręs organizme „laimės“ hormonas būtent tiek laiko ir veikia, po to jo lygis pradeda kristi, ir darbas tampa beprasmis, nebėra reikalingo poveikio. Šunys, kurie yra parengti kaniterapijai, dirba su dideliu noru. Jei mes verstume juos dalyvauti šiame procese, tai nebebūtų kaniterapija. Būtent todėl atliekama daug testų, kad būtų įsitikinta, jog šuo tikrai tinka šiai veiklai.“
„Mūsų tikslas yra ne tik vykdyti kaniterapiją, norime sukurti metodikų, rašyti mokslinius straipsnius, norime, kad kaniterapija būtų moksliškai pagrįsta. Norime, kad atsirastų dar daugiau mokslinių, baigiamųjų darbų ir įteisintos metodikos, kad kaniterapeutas būtų profesija, už kurią žmonės gautų atlyginimą. Aišku, jis niekada nebus didelis – kaip ir muziejininko ar bibliotekininko, bet, kaip ir jie, kaniterapeutas dirbs iš širdies, sielos, norėdamas padėti kitam žmogui.“
Šiuo metu LSMU Veterinarijos akademijoje studentai gali įgyti gyvūnų mokslo bakalauro laipsnį, baigiamąjį darbą rašant iš kinologijos srities , o siekiantys magistro laipsnio gali dar labiau tobulinti žinias ir gyvūnų terapijos srityje. Universiteto studentai rašo mokslinius darbus, susijusius su kaniterapija, atlieka mokslinius tyrimus. Palyginti naujos Gyvūnų mokslo studijų programos studentus Mindaugas vadina „fanatikais“, daugelis jų tiesiog pamišę dėl žirgų, šunų ar roplių.
„Mūsų studentai rašo mokslinius darbus apie kaniterapiją. Pavyzdžiui, vaikai įvertinami pagal autizmo skalę, o tuomet po 10 seansų su šunimi žiūrima, ar pagerėjo, ar pablogėjo. Dažniausiai jų savijauta pagerėja. Žinoma, šiuos testus atlieka psichologai, kurie nešališkai gali įvertinti pokytį. Pagal tokius tyrimus galima kurti metodikas, kaip reikėtų dirbti, kad rezultatai būtų geriausi. Tai yra svarbu, nes pasaulinę praktiką turime pritaikyti lietuviams, atsižvelgti į tam tikrą šalies specifiką.“
„Mano misija yra padėti žmonėms, kurie dega noru tuo užsiimti, nori šunis rengti šiam darbui. O mes su kolegomis tvarkome viską iš „viršaus“ – mokslinių, mokomųjų pozicijų. Galų gale, suteikiame patalpas dresuoti, testuoti šunis.”
Užsakymo nr.: PT_74911054