Vieningos sistemos – nėra

Gyvūnų laikymo taisyklės skirtos nustatyti ribas – jei gyvūnai vis daugiau integruojami į visuomenę, jie turi nekelti nepatogumų kitiems, o šeimininkai turi žinoti aiškiai apibrėžtas teises ir pareigas.

Kiekviena savivaldybė gali pati nustatyti savas gyvūnų laikymo taisykles, kuriose numatyta, kokia yra šeimininkų atsakomybė vienu ar kitu atžvilgiu. Tačiau savivaldybėse dažniausiai patvirtinamas bendras taisyklių sąrašas, kurį pateikia Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

Beveik visose savivaldybėse rekomenduojama (bet ne privaloma) šunis vežioti specialiose aikštelėse arba ten, kur retai sutinkami žmonės. Papildomai sudaromas sąrašas vietų, į kurias draudžiama vestis savo augintinius.

Pavyzdžiui, Palangoje šunys nepageidaujami paplūdimiuose, Vilniuje šunų negalima vestis ir į kapines, valstybines institucijas, Panevėžyje – į parduotuves, turgavietes.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į ženklus, draudžiančius vestis gyvūnus – jie galioja visiems šunims, nepaisant jų veislės.

Antsnukiai neprivalomi, bet ekskrementų maišeliai – būtini

Einant į viešąsias erdves taip pat reikėtų pasirūpinti ir ekskrementų surinkimu – taisyklėse yra nurodoma, kad gyvūno savininkas privalo kartu su savimi turėti visus reikmenis, skirtus sutvarkyti tai, ką gyvūnas priteršė.

Didžiuosiuose miestuose galiojančios gyvūnų laikymo taisyklės gali skirtis nuo tų, kurios galioja rajone. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto taisyklėse yra nurodoma, kad šunis galima vedžioti be antsnukio, jei šeimininkas užtikrina, kad gyvūnas nekels grėsmės aplinkiniams. Tuo tarpu Vilniaus rajono taisyklėse yra nurodoma, kad viešose vietose antsnukiai visgi yra reikalingi.

Verta paminėti, kad viešojo transporto vežėjai pasilieka teisę patys nustatyti gyvūnų vežimo tvarką. Daugelyje miestų keliaujant su augintiniu reikėtų pasirūpinti ne tik pavadėliu ir antsnukiu ar specialiu krepšiu, bet ir gyvūno skiepų pažymėjimu.

Pavadėliai reikalingi visur, išskyrus specialias vedžiojimo aikšteles, jei šeimininkas gali užtikrinti kitų gyvūnų ir žmonių saugumą.

Beje, kol dar nėra galutinai panaikintas Pavojingų ir agresyvių šunų veislių sąrašas, daugelyje savivaldybių vis dar galioja taisyklė tokius šunis ir jų mišrūnus vestis su antsnukiais, kitiems šunims antsnukiai – neprivalomi.

Socializacijos testai – privačiose mokyklose

Prieš keletą metų pasikeitė pirminė Lietuvos kinologų draugijos (LKD) organizuoto vilniečių šunų socializacijos testo paskirtis (buvo aktualus savininkams, norėjusiems vedžioti savo augintinius be antsnukių), dabar tokius testus savanorystės principu rengia privačios dresūros mokyklos.

Kiekviena mokykla pasirenka savo šunų socializacijos metodiką, tačiau rengiami testai galioja tik jį rengiančios mokyklos ribose. Tad jokios teisinės galios neturi – visi draudimai, esantys mieste, galioja ir testus išlaikiusiems šunims.

LKD atstovė Aurelija Staskevičienė teigia, kad draugija ir toliau sudaro galimybes pageidaujantiems su savo augintiniais laikyti šiuos testus. Jos nuomone, socializacija būtina visiems šunims.

„Kalbėdami apie šunis, turėtume vartoti dvi sąvokas: socialus ir socializuotas. Ir tai nėra tas pats. Socialus labiau reiškia įgimtas šuns savybes, natūralų norą bendrauti su žmogumi, mėgavimąsi žmonių draugija. O socializacija – įgyta šuns savybė, gyvūno pratinimas prie įvairiausių dirgiklių, mokymas sugyventi, tinkamai elgtis su kitais gyvūnais bei žmonėmis esant pačioms įvairiausioms aplinkybėms“, – teigia A. Staskevičienė.

Šuniuko socializacija prasideda nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų ir pirmiausia už ją atsako kalytė – šuniuko mama bei šuniuko veisėjai, o vėliau – naujieji šuns šeimininkai.