Pamačius didžiulius senbernarus bei jų mažylius netrunka iškilti prisiminimas apie išdykusį Bethoveną ir jo šeimyną. Senbernarų veislyno „Vilnoja“ įkūrėja Audronė prasitaria, kad šis nuotaikingas filmas sukūrė stereotipą, jog geraširdžiai senbernarai labai padūkę, namus griaunantys milžinai. 35 metus šios veislės šunis veisianti vilnietė pasakoja, kad senbernarai yra ramūs, ištvermingi šunys.

„Pirmąjį šunį įsigijau 1981 metais. Labai norėjau auginti didelį ir gauruotą šunį, taigi senbernaras tiko idealiai. Tuo metu Lietuvoje buvo atsivesta pirmoji šuniukų vada, vieną iš jų įsigijau aš. Mane jie sužavėjo ne tik savo išvaizda, bet ir charakteriu, ramumu, paklusnumu. Dabar auginame keturis šunis. Omegai – devyneri, Versmei – septyneri, Polo – dveji, o Meridianai – šiek tiek daugiau nei vieneri metai.“

Senbernarai kilę iš Šveicarijos Alpių. Juos išveisė bernardinų vienuoliai. Pagrindinė šių šunų užduotis buvo ieškoti kalnuose žmonių per pūgas ar sniego griūtis. Jie turėjo pirmiausia surasti žmogų, apie jį pranešti vienuoliams, jei žmogus mažesnis – jį parnešti į saugią vietą. Po kaklu jiems būdavo pririšamas pledas ir indas su romu, kad sušalęs žmogus galėtų sušilti iš vidaus ir užsikloti. Paprastai senbernarai dirbdavo poromis – vienas likdavo šildyti savo kūnu žmogaus, kitas grįždavo pranešti apie nelaimėlį. Šios veislės šunys yra ištvermingi, jautrūs, jaučia atmosferos pasikeitimus ir savo neramiu elgesiu praneša apie artėjančią audrą.

„Senbernarai mėgsta žmonių kompaniją, kuo jų daugiau, tuo geriau. Pastebėjome, kad, artėjant audrai, pradeda loti, o kai ji prasideda, pasislepia ir tyli, nemėgsta audros garso, ūžesio. Senbernaras puikiai prisitaiko ir gyventi bute, dažniausiai susiranda mėgstamą vietą ir ten pusę dienos ramiai guli. Jiems nėra būtinas didelis fizinis aktyvumas, jie nėra aktyvūs, bet mėgsta vaikščioti, būti lauke, žinoma, mėgsta žaisti. Juos drąsiai galima pasiimti į žygius pėsčiomis, nes yra ištvermingi.“

Suaugęs šuo sveria nuo 70 iki 100 kilogramų. Šiems šunims nereikia specialios priežiūros, svarbiausia parinkti tinkamą ėdalą ir pasirūpinti vitaminais, nes maži šuniukai labai greitai auga ir jų organizmas nespėja įsisavinti reikiamo vitaminų kiekio.

„Lietuvoje senbernarai nėra populiarūs, nes lietuviams labiau patinka mažesnės veislės, neretai jie ieško sargių šunų. Ko gero, mes vieninteliai tiek metų juos veisiame, kiti dažniausiai pabando porą vadų ir tiek. Tai nėra komercinė veislė, bet šių šunų kainos svyruoja nuo 800 iki 1 500 eurų. Tiesa, man visada smagiau, kai šuniukai lieka Lietuvoje, tada turiu daugiau galimybių juos pamatyti, sužinoti, kaip jie gyvena ir auga.“

Kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Apie gyvūnų veisles iš pirmų lūpų“ siekis, kad būsimiems keturkojų augintiniams būtų lengviau pasirinkti augintinį, kuris taptų neatsiejama jų gyvenimo dalimi. Audronė šeimoms, auginančioms vaikus, pataria auginti senbernarų patelės, jos atsargesnės, turi natūralų instinktą saugoti mažylius.

„Mūsų senbernarė, pamačiusi verkiantį vaiką, labai jautriai reaguoja, nori prieiti, pasižiūrėti. Mano šunys pro šalį einant anūkei tiesiog sustingsta, kad tik jos neužgautų. Patinai dažniausiai būna mažiau atsargūs, bet nepiktybiškai, tiesiog jie šiek tiek nerangūs. Bendrai senbernarai yra nesunkiai dresuojami, bet visada reikia prisiminti, kad jie pagalvoja apie tai, kas jiems naudinga. Atsimenu, kai sovietiniais laikais bendro paklusnumo egzaminas šunims buvo privalumas, jį išlaikėme iš trečio karto, nes, pavyzdžiui, komandą „gulėti“ atlikdavo už kelių metrų, ne baloje, kaip reikėjo, o ten, kur sausa.“

Senbernarai galėtų tapti puikiais ramesnių žmonių draugais. Šie šunys mielai kartu su šeimininku keliauja, važiuoja, vaikšto, bet jei šeimininkas nori judraus, sportiško šuns, turėtų rinktis kitokią veislę.

Dar vienas įdomus faktas, kurį „Purinos“ projekto komandai atskleidžia Audronė, – senbernarai labai mėgsta vandenį. Vanduo šiems šunimis tiesiog būtinas. Geriausia, jei jis supiltas į didesnį indą ar kibirą. Jie vandenį ne tik laka, bet ir skalauja, plauna savo burną, skruostus.