Anksčiau gyvūnų savižudybes prisimindavome diskutuodami apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Dabar apie tai kalbama norint atkreipti dėmesį į sunkią kankinamų ir nelaisvėje laikomų gyvūnų būklę.
Romėnai gyvūnų savižudybes laikė natūraliu ir kilniu dalyku. Krikščionių mąstytojai manė, kad savižudybė - nuodėmė žmonėms ir neįmanoma gyvūnams. Kai XIX amžiuje Didžiojoje Britanijoje išpopuliarėjo vegetarizmas ir naminiai augintiniai, vėl pasirodė pranešimų apie gyvūnų savižudybes. Tada savidestrukcija dažniausiai būdavo priskiriama šunims, nors minima ir viena nusiskandinusi antis.
Suicidinis elgesys dažniau pastebimas tarp patelių negu patinų ir dažniau tarp stuburinių negu bestuburių. Nors neįmanoma nustatyti, kas gyvūnus veda į susinaikinimą, kai kurie su žmonių savižudybėmis susiję dalykai gali tikti ir gyvūnams. Deja, mokslininkai negali atsakytį į kausimą, ar gyvūnai gali sąmoningai bandyti užbaigti savo gyvenimus.
Parazitų įtaka
Kai kurie parazitai šeimininkus pastūmėja į savižudišką elgesį. Pavyzdžiui, Phylum Acanthocephala laikinus šeimininkus (mažus vėžiagyvius) nukreipia pas savo galutinius šeimininkus (antis).
Kirminas Spinochordodes tellinii vystosi žioguose ir svirpliuose, o suaugęs priverčia juos šokti vandenin, kuriame parazitas dauginasi. Tačiau šeimininkas vandenin verčiamas šokti tik tuo atveju, kai būna netoli jo – skysčio specialiai jis neieško.
Toxoplasma gondii peles ir žiurkes paverčia ne tokiomis atsargiomis, dėl ko jas lengviau pričiupti katėms. Užkrėstiems graužikams sumažėja įgimta baimė kačių kvapui - infekuoti gyvūnai, kitaip negu sveiki, nevengia kačių šlapimu ar kūno kvapu pažymėtų sričių. Be to, gali būti, kad pelėms net atsiranda trauka katės kvapui – jei duodama rinktis tarp dviejų plėšrūnų, pvz., katės ar audinės kvapo, užsikrėtusios pelės renkasi kates.
Sumišimas
Mitas apie lemingų savižudybes atsirado XIX amžiuje, kai mokslininkai pastebėjo, kad kartais jų populiacija netikėtai sumažėdavo. Masinės jų svižudybės išgarsėjo apie 1950 metus. Vienas įtakingiausių veiksnių šiame reikale – Disney filmas „White Wilderness“, kuriame parodyta filmuota medžiaga, kaip lemingai migracijos metu šoka nuo uolos.
Iš esmės lemingams gerai sekasi du dalykai: valgymas ir dauginimasis. Lemingų patelės jauniklius veda dukart per metus, po 3, o kartais net po 7 – 8 atžalas. Neracionalų elgesį išprovokuoja maisto trūkumas, atsirandantis tada, kai populiacija tampa pernelyg didelė. Garsiosios migracijos prasideda būtent tada, kai „išpuola“ gausus šių gyvūnėlių „derlius“ - jų prisiveisia tiek, kad jie pradeda bėgti desperatiškai ieškodami maisto. Tai priveda prie neapgalvotų poelgių, tokių kaip nukritimas nuo skardžio. Tai ypač dažnai nutinka Norvegijoje, nes ten statūs kalnų šlaitai tiesiog pakibę virš jūros.
Gynyba
Carpenter skruzdės ir kai kurios termitų rūšys turi plyštančias liaukas, sukeliančias autolizės (savęs virškinimo) procesą. Termitai autolizę naudoja gindami savo koloniją. O štai žirnių amaras užpuolus boružei save susprogdina, taip apsaugodamas kitus gentainius ir kartais net nužudydamas užpuolikę.
Autolizę skurzdėlės renkasi kovodamos su nariuotakojais priešais – įgėlimai naudingesni prieš stuburinius. Autotizės produktai – ėsdinančios medžiagos, kurios lengvai žudo priešus, tačiau naikina ir jas išskiriančius „savininkus“.
Banginių mįslė...
Kasmet iš įvairių pasaulio vietų ateina pranešimai, kad banginių, delfinų būriai iššoka į krantą ir nugaišta sausumoje. Nusėdęs seklioje vietoje panikos apimtas banginis daužosi ir greitai nuo šiluminio smūgio žūva, arba uždūsta, kai į jo plaučius patenka daug vandens. Dūžtančios bangos varto jo kūną po seklumą ir jo šnervės dažnai būna po vandeniu. Stiprūs smūgiai uodega tik dar giliau įvaro kūną į smėlį...
Didžiausias juodųjų orkų būrys yra iššokęs į krantą Argentinoje 1946 metais, tuomet iškart 835 gyvūnai atsidūrė sausumoje. Vienoje vietoje išilgai 200 m kranto linijos galima buvo jų priskaičiuoti iki 100. Būna ir subtilesnių atvejų - prieš beveik pusę amžiaus R. O'Barry pamatė, kaip nusižudė garsiame tų laikų seriale filmavusis delfinė Kathy – ji paniro į rezervuaro dugną ir nustojo kvėpuoti. Po šio įvykio delfinų treneris tapo kovotoju už gyvūnų teises.
Jau žiloje senovėje Plutarchas yra aprašęs banginių „savižudybes". Šis reiškinys aiškintas įvairiai – kad kaltas vadas, paskui kurį seka vada, pamišimas ar susipainiojimas, audrų įtaka ir t.t.
Banginių būrio atstovai yra itin protingi, palaiko kažką panašaus į visuomeninius ryšius, turi savo kalbos dialektus, savimonę. Tad sunku suvokti, kodėl šie jūrų žinduoliai kartas nuo karto gyvenimą baigia masinėmis savižudybėmis.
Delfinai kartais puola savo rūšies atstovus. Tikėtina, kad kartais visas būrys stengiasi pasislėpti nuo puolančiųjų, priplaukia per arti kranto ir įstringa.
Dažniausiai banginiai seklumoje įstringa siaučiant audroms, kai vėjas bangas ritina į seklią pakrantę, o nuo grunto pakeliama daug dumblo ir smėlio dalelių su oro burbuliukais. Tai banginius dezorientuoja – sutrinka jų hidrilokacinio aparato veikla.
Atsidūręs nelaimėje, banginis garsiai stena, trimituoja arba švilpia. Šaukiami tų signalų, atskuba kiti banginiai, ir tai gali būti masinės nelaimės priežastis.
Šunys
Žmonėms depresija - vienas pagrindinių signalų, galinčių įspėti apie bandymą nusižudyti. Dėl to sunkūs šios ligos epizodai kelia didelį susirūpinimą. Žinome, kad šunys taip pat gali kentėti nuo depresijos. Tyrimų duomenimis, žmonių depresiją kontroliuojantys vaistai padeda ir mūsų keturkojams bičiuliams. Aišku, teigti, kad jei depresija sergantys žmonės turi didesnę tikimybę nusižudyti, tad tai būdinga ir šunims, labai jau skubota. Tačiau llustrated London News 1845 aprašytas atvejis, kai nusiskandino Niūfaundlendo šuo, kuris lig tol kelias dienas buvo itin ramus ir prislėgtas. Kiekvieną kartą išgelbėtas jis šokdavo atgal ir atkakliai kišdavo galvą po vandeniu, kol galų gale pasiekė savo tikslą – žuvo bangose. Italijoje būta keletas istorijų apie tai, kai pora laikinai svetimų žmonių priežiūrai paliktų šunų nusižudė iššokę per balkonus.
Škotijoje stovi Overtoun tiltas, garsus kaip šunų šuolių į mirtį tiltas. 1950 metų dėl nežinomų priežasčių nuo jo nušoko per 50 šunų. Prietaringi žmonės porina, jog tiltas apsėstas ir pamėgtas tamsiųjų jėgų, kurios protus gali susukti ne tik keturkojams, bet ir žmonėms. Nors ir turi nekokią reputaciją, iš tiesų šis tiltas slepia gan paprastą paaiškinimą – šunys žūva genami medžioklės instinkto. Pasidomėjus tos srities laukine gyvūnija, paaiškėja, kad čia gyvena daug pelių, voverių ir audinių, kurių stiprus muskuso kvapas itin audrina šunis. Greičiausiai pajutęs kailiniuotosios kvapą šuo šoka per tilto tvorelę ir...
Žvelgiant iš psichologų pusės, kokiam nors individui norint atsisakyti gyvenimo, jis turi sąmoningai suprasti mirties prasmę. Nusižudęs asmuo tolesnio gyvenimo bijo labiau, negu mirties. Gyvenimas tampa per sunkus ir mirties galimybė atrodo geresnis pasirinkimas. Dėl to pirma reikia sužinoti, ar šunys supranta gyvenimo ir mirties sąvokas.
Šuns protas prilygsta 2 - 2,5 metų vaiko protui, o tokio amžiaus vaikai nesuvokia gyvenimo ir mirties. Nėra įrodymų, kad ir šunys tai suvoktų. Žinoma, depresuojantis šuo gali „atsijungti“ nuo aplinkos, dėl ko pradės silpti. Žinoma daug istorijų apie apleistus šunis, kurie nesugeba tinkamai apdoroti aplink esančios informacijos ir netinkamai reaguoja į gresiantį pavojų. Vis dėlto sunku priimti mintį, kad prislėgtas šuo savo noru šoks po automobiliu ar nuo tilto. Instinktas išgyventi, labai stiprus visiems gyvūnams, yra stipresnis už bet kokį liūdesį ar depresiją.
Daugiau skaitykite čia.