Olga su dviem vaikais ir vyru įsikūrusi jaukiame name, apsuptame miško ir ramybės. Gamtoje vyraujančios taisyklės, darna su supančia aplinka, žmonių ir gyvūnų santykis šiai šeimai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Tikriausiai neatsitiktinai šeimyna pasirinko auginti Sibiro laikas – vieną seniausių ir ištvermingiausių veislių.
Jara su Olgos šeima gyvena aštuonerius, o Pūga – dvejus metus. Abi skirtingos, atitinkančios du kraštutinumus: Jara – susikaupusi, solidesnė, mėgstanti dominuoti, negailestinga medžioklėje, bet atidi namiškiams. Tuo tarpu Pūga primena gyvsidabrį, kuris nenustygsta vietoje. Šiai draugijai dar daugiau laukinės dvasios priduoda Bengalijos veislės katinas Ramzis.
„Nuo vaikystės pati labai mylėjau gyvūnus. Visada sakiau – kai būsiu didelė, turėsiu bent du šunis. Gyvūnai man siejasi su jaukumu, šiluma, šeima. Būdavo, einu iš mokyklos, pamatau kokį kačiuką prie laiptinės, parsinešu į namus, nuprausiu, sutvarkau, pašeriu. Galiausiai ir likdavo namuose, nors tėvai pykdavo. Ir dabar, kai atsikėlėme gyventi į namą, kuriame yra daug vietos ir tinkamos sąlygos, įsigijome visą būrį gyvūnų. Pirmasis mūsų šuo buvo vilkšunis, tačiau nuolatos būdamas gamtoje prisirinko erkių ir nugaišo. Kurį laiką Jara augo kartu su juo, tačiau dabar jau antri metai turim Pūgą, kurią vis dar auklėjame. Taip pat turime du katinus. Jie gyvena laisvėje. Katinai išeina ir grįžta, kai patys to nori“ – pasakoja Olga.
Mamą netrukus papildo dukra Gabrielė: „Pūga yra mano, aš ją prižiūriu. Tikėjausi, kad ji bus santūresnė, tačiau norint, kad ji būtų paklusni, treniruoti ir mokyti reikės kur kas daugiau, nei įsivaizdavau. Jara nėra tokia judri, taigi maniau, kad ir Pūga bus panaši į ją. Tačiau ji kaip paauglė, kaip vaikas“.
Ramzis – įspūdingas Bengalijos katinas, kurį drąsiai galima vadinti namų karaliumi. „Ramzis labai įdomus, jis – katašunis. Visai nebijo šunų, nes jaučiasi šios teritorijos šeimininku. Toks jau Ramzio charakteris. Jis mano esantis lygiavertis, tikras tigras, kuriam šuo nieko negali padaryti“.
Olga pasakoja, kad gyvūnai niekada nebuvo priemonė auklėti ir mokyti vaikus, bet pastebi, kad vaikams augintiniai vis dėlto daro stiprią įtaką. „Kai šalia yra gyvūnai, ugdoma vaikų atsakomybė, juk keturkojai patys savimi nepasirūpins. Nepriklausomai nuo to, kokia tavo nuotaika, jie visada tikisi, kad paglostysi, pašersi, pakalbinsi. Kai grįžtame namo, jie pasitinka, džiaugiasi. Mūsų augintiniai gyvena labai natūraliomis sąlygomis, labai daug laiko praleidžia lauke. Tik Jara turi išskirtines sąlygas, ji man kaip šeimos narys.“
Olgos vyras Vaidas racionalesnis gyvūnų auginimo klausimu. „Manau pasakymas, jog šuo yra „šeimos narys“ – per stiprus. Daug kas įsigyja šunis galvodami, kad jie bus šeimos nariais, tačiau šuo ir lieka šunimi su savo prigimtimi, charakteriu ir protu. Savo šunis veduosi į medžioklę. Pats stebėjausi, kaip taip gali būti: nusivedi šunį į medžioklę ir jis pasikeičia tiesiog akyse. Dabar, pokalbio metu, mūsų šunys atrodo ramūs, geri, smagūs, o medžioklėje jie pasidaro nuožmūs kovotojai, atsiranda bandos jausmas. Kartu tarsi tampame viena gauja. Galbūt toks elgesys būdingas tik šiai veislei.
Jeigu šuo tampa šeimos nariu – blogai ir tam gyvūnui, ir šeimai. Šuo negali būti sužmogintas, jis turi gyventi savo gyvenimą. Nesu specialistas, tačiau manau, kad kiekvienas šuo yra išvestas tam tikrai funkcijai, kurią jis turi įgyvendinti, kad jaustųsi laimingas“ – mintimis dalijasi Vaidas.
„Mūsų su Vaidu pozicijos labai skiriasi. Dažnai diskutuojame šia tema, nes ieškome aukso vidurio, kad ir mums, ir šunims būtų gerai. Man gyvūnai šeimoje suteikia jaukumo“ – sako Olga.
„Iš pradžių reikia suprasti, kokie yra tavo pomėgiai ir kam tau reikia šuns, o tik tuomet ieškoti tinkamos veislės. Žinoma, iš prieglaudos priglausti gyvūną labai sveikintina, tačiau tai yra didelė loterija. Jeigu veislinio šuns charakterį dar gali nuspėti, tai imdamas iš prieglaudos negali žinoti, ką gausi. Todėl pasirinkimas turėtų būti labai atidžiai apgalvotas ir neimpulsyvus“ – pataria Vaidas.
Net ir besiskiriančios Olgos ir Vaido mintys netrukdo mylėti, globoti ir auginti viso pulko gyvūnų. Vaikai, matydami tokį pavyzdį, ne tik išmoksta rūpintis silpnesniais už save, ugdo atsakomybę, bet ir gali pasirinkti, kuris požiūris jiems priimtinesnis.
Šis straipsnis yra kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai, kaip su tikrais šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės skirtingų, įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.