„Džiazo mišios“ – visiškai naujas, iki tol niekur neatliktas kūrinys. Choras „Vilnius“ šio proginio kūrinio laukė ištisus metus. Kad jis gimtų, reikėjo atrasti finansų, tad partneriais tapo Lietuvos kompozitorių sąjunga ir LATGA. „Bendras suneštinukas. Repeticijose jau teko girdėti šį kūrinį – kažkas nuostabaus, šiuolaikiška, širdį glostančio. Kupinas jėgos ir spalvų“, – dalijosi įspūdžiais dainininkas, choro dirigentas, operos solistas V. Bagdonas.

Klasikine maniera sukurtas kūrinys nėra apeiginis ar liturginis, tačiau išlaikyta tradicinė mišių dalių struktūra Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus ir Benedictus, Agnus Dei. „Kūrinys persmelktas džiazinio skambesio. Choras „Vilnius“ išneš šį kūrinį į pasaulį. Manau, jis gyvuos ilgus metus“, – sakė jis.

Vienas kūnas

V. Bagdonas su choru „Vilnius“ kartu bene per visą jo gyvavimo laikotarpį. Nuo 1981-ųjų choro artistas, nuo 1995-ųjų – vadovas.

Paklaustas, kas jam pačiam yra choras „Vilnius“ V. Bagdonas nė kiek nedvejodamas pareiškė: vienas kūnas.

Muzikų aplinkoje sklando kalbos, kad jei ne vadovo pastangos, galbūt šio choro jau būtų ir nelikę. Kolegoms V. Bagdono pavardė, tarsi choro „Vilnius“ sinonimas.

Ir iš tiesų, 2009-aisiais buvo iškilęs pavojus, kad šis choras išnyks – finansavimas patikėtas savivaldybėms, pagal neįgaliųjų programas.

„Dažniausiai taip ir nutinka, kai yra daug šeimininkų. Bet, laimei, 2010-aisiais pavyko reorganizuoti į biudžetinę įstaigą – dabar esame valstybinis choras. Mano siela džiaugiasi. Kodėl taip sakau? Šio choro įkūrėjas buvo kompozitorius Juozapas Kairys. Jam prisiekiau, kad kol gyvas būsiu, choras gyvuos“, – jautrią istoriją pasakojo V. Bagdonas.

Muzikas pridūrė, kad šį siekį jam pavyko įgyvendinti vien dėl savo žemaitiško užsispyrimo, kuris esą „prakala“ bet kokius biurokratinius šarvus.

Dabar V. Bagdonas jaučiasi laimingas. Juokdamasis sako, kad jei choras gyvuos dar šimtą metų – bus kaip ir paminklą sau pasistatęs.

Choras „Vilnius“
Foto: Dmitrijus Matvejevas


Niekada nenuleido rankų

Jis tikino, kad kartu su choristais niekada nebuvo nuleidę rankų. „Koncertavome ir be pinigų – važinėjome po Lietuvą, kūrėme programas. Matyt, sunkmetį išgyventi padėjo aktyvus veiksmas. Ir valdžios atstovai, ir visuomenė pamatė, kad choras išgyvena bet kokiomis sąlygomis – dirba, kuria, dainuoja. Pakeitus statusą atlikėjai į chorą atrenkami atviro konkurso būdu, gali pretenduoti ne vien neįgalūs, bet ir sveiki. Dėl to pakilo profesionalumo lygis, reikalavimai atlikėjams“, – aiškino pašnekovas.

Paklaustas, ar sunku suburti užsidegusį kolektyvą, choro vadovas teigė, kad dėl pačioje pradžioje mokamo minimalaus atlygio tai padaryti nebuvo lengva.

„Buvome pasikvietę geriausių dainininkų, bet jie kokius metus padainavę išskrenda – kas į Norvegiją, kas į Angliją. Nenuostabu, visiems tų pinigėlių reikia. Dabar padėtis stabilizuojasi, paskutinius penkerius metus choras brandėja. Ateina dainininkai ir chorvedžiai bakalaurus, magistrus baigę, – pasidžiaugė V. Bagdonas ir čia pat pridūrė, kad choras – ne mėgėjiškas. – Kolektyvas gauna atlyginimus, ateina dirbti, o ne poilsiauti.“

Pandemija atnešė naujas metodikas

Pasisukus kalbai apie darbą, V. Bagdonas papasakojo kaip atrodo choristo diena. Kasdien keturios valandos aktyvaus dainavimo grupėmis: vyrai, moterys, sopranai, altai... Kitas tris valandas jie dirba individualiai, mokinasi tekstus, partitūras – tam bendroje repeticijoje neužtenka laiko.

Pandemija čia taip pat įnešė naujų metodikų – išmoktas partijas choristai įrašo namuose ir siunčia dirigentams, chormeisteriams patikrinti, ar teisingai jie išmoko. Aiškus rodiklis – jei nemoki, to padaryti negalėsi. Nauja realybė choristus išmokė dirbti nuotoliniu būdu.

Dėl karantino chorui „Vilnius“ teko atidėti gastroles metų pabaigai. Kol kas dėl susidariusios situacijos į svečius neatvyks ir chorai iš Latvijos, Estijos.

Bet veiklos koronavirusas visiškai nesustabdė – sėkmingai įvyko šv. Jokūbo festivalis. Choristai sako besistengiantys išnaudoti maksimaliai visas galimybes, turintys daug užsakymų.

O kas, jeigu bus karantinuoti? „Taip ir kabome, jei leidžia – važiuojam, jei uždaro – ne“, – jau spėjo susitaikyti su naujomis taisyklėmis V. Bagdonas.

Visgi šiomis dienomis choro vadovui kiek neramu – juk laukia jubiliejinis renginys. „Dievulio maldaujame, kad iki ketvirtadienio neuždarytų, kad spėtume visu grožiu savo 50-ečio koncertą atlikti“, – nuogąstavimais pasidalino jis.

Choras „Vilnius“
Foto: Dmitrijus Matvejevas


Nuo klasikinės muzikos iki akademinio popso

Choras pasižymi repertuaro lobynais, atlieka įvairių žanrų muziką. Ne tik klasikinę, bet ir džiazo, ir kaip sako pats V. Bagdonas, – akademinį popsą.

Taip elgtis esą verčia gyvenimas. Tarp žiūrovų – tik 5 proc. klasikos mėgėjų. „Truputį gaila, kad tokią mažą auditoriją turime. Galiausiai supratome, kad reikia plėstis, artinti muziką prie klausytojo. Pristatėme naują programą „Nepriklausomybės siuita“, skirtą valstybės nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečiui. Sąjūdžio dainos pritraukė tūkstantines auditorijas“, – kalbėjo pašnekovas.

Patiems choristams patinka atlikti sudėtingesnius kūrinius, reikalaujančius didesnio susikaupimo, dėmesio. Paprastesni nusibosta padainavus vos kelis kartus, tampa neįdomu. „Kolektyvas nori iššūkių, o galimybės tai leidžia – dainininkai raštingi ir balsingi. Choristų amžiaus vidurkis 25-35 metai – pati jėga, pats skambėjimas. Tai kažkas nepaprasto“, – atlikėjus gyrė choro vadovas.

Į pastebėjimą - pasvarstymą, kad tikriausia nėra gerai tokio kalibro chorui taikytis prie klausytojo, galbūt verčiau stengtis jį „perauklėti“, V. Bagdonas atsakė, kad choras tokios misijos niekada neatsisakė: „80 proc. visos mūsų kūrybos – lietuvių chorinis menas. Inicijuojame naujų kūrinių atsiradimą. Va, ir šįmet, specialiai choro 50-mečiui skambės L. Rimšos parašytos „Džiazo mišios“. Esame plačios amplitudės choras, galintis atlikti liaudies muziką, džiazą, tą patį akademinį popsą, pačią sudėtingiausią šiuolaikinę muziką. Nėra tokių partitūrų, kurių „Vilnius“ negalėtų atlikti“, – neslėpė pasididžiavimo choro vadovas.

Kaip pavyzdį pateikė kelis kūrinius, įrodančius choro įvairiapusiškumą: tėvo ir sūnaus Giedriaus ir Ryto Svilainių oratorija „Didysis kunigas“, Giedriaus Kuprevičiaus opera „Liuterio durys“, jaunųjų kompozitorių sukurti eksperimentinės šiuolaikinės muzikos kūriniai. Tiesiog fantastika.

Anot V. Bagdono, prieš dešimtmetį choras nebuvo toks atpažįstamas, kaip dabar. Šiandien choristai kviečiami dalyvauti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio orkestrų bendruose projektuose. „Tai kelia džiugesį. Sekantį dešimtmetį nuskambėsime per visą Europą, koncertuosime didžiausiose koncertinėse salėse“, – optimistiškai į ateitį žvelgė jis.

Muzikų sąjunga pateikė šiek tiek biografinių faktų apie chorą:

Kasmet su garsiausiais Lietuvos atlikėjais choras „Vilnius” surengia daugiau kaip 70 koncertų, kuriuose galime išgirsti įvairių stilių visų epochų kūrinių: nuo senovinės muzikos dermių iki šiuolaikinių disonansinių sąskambių, sudėtingos moderniosios muzikos.

Nuo choro įkūrimo pradžios kolektyvui vadovavo Rimantas Zdanavičius (1970-1976), Antanas Jozėnas (1976-1992), Jurijus Kalcas (1992-2001), Povilas Gylys (2001-2015), o nuo 2015 metų gegužės mėn. – Artūras Dambrauskas.

Chore dainuoja 50 profesionalių dainininkų, baigusių chorinio dirigavimo ir dainavimo studijas. Vokalinio dainavimo meistriškumą ugdo nacionalinės premijos laureatė Asta Krikščiūnaitė, o koncertuose akomponuoja pianistas Dainius Jozėnas.

Per savo gyvavimo laikotarpį choras yra parengęs per 100 stambiosios formos veikalų ir apie 1000 chorinių miniatiūrų, apie 300 įrašytų kūrinių saugoma LRT fonduose, o ryškiausios ir vertingiausios programos įrašytos į 14 kompaktinių plokštelių.

Kiekvienais metais repertuaras papildomas naujausiomis užsienio bei lietuvių kūrėjų kompozicijomis, parengiama daugiau kaip 10 naujų koncertinių valandos trukmės programų.