LNM direktorė dr. Rūta Kačkutė pasidžiaugė galinti pristatyti parodą, kuri parodo visos menininko kūrybos turtingumą, ją atskleidžia taip plačiai – per įvairius aspektus, stilius.

„Džiaugiuosi, kad ši paroda įkvėpė menininką užbaigti daug metų trukusį darbą, kurį galėjome išlieti. Tai muziejaus dovana autoriaus gražiam jubiliejui“, – pasakojo ji.

Rūta Kačkutė


Netradicinės edukacijos, ekskursijos ir specialiai sukurtas žemėlapis

Paroda išskirtinė ir tuo, kad ją lydi daug renginių. Išleistas katalogas, kuris atskleidžia ne tik LNM eksponuojamus darbus, bet ir visą autoriaus kūrybą (katalogo rengėja ir sudarytoja dr. Giedrė Jankevičiūtė).

Norintys išsamiau susipažinti su menininko kūryba galės dalyvauti specialiose netradicinėse edukacijose ir ekskursijose, kurios vyks ir muziejaus, ir Vilniaus universiteto (VU) erdvėse.

„Ne visi žino, kad vaikštant po Vilniaus senamiestį galima pasigrožėti autoriaus darbais. Šias vietas surasti padės specialus muziejaus sukurtas žemėlapis. O atėjus į VU – susipažinti su freska „Metų laikai“. P. Repšio kūryba be galo plati“, – kalbėjo R. Kačkutė ir pridūrė, kad ši paroda susideda iš daugelio detalių.


Viskas matosi

Pats P. Repšys tikino esąs pamalonintas dėl to, kad jo darbai eksponuojami LNM erdvėse.

„Čia daug laiko praleista, daug parodų žiūrėta. Jų, beje, būta tikrai puikių“, – pažymėjo kūrėjas.

Paprašytas plačiau papasakoti apie naująjį bareljefą „Lietuvos krikštas“, skulptorius nesileido į kalbas, skėstelėjęs rankomis teatsakė: „Taigi viskas matosi“ ir daugiau nieko.

Kalbesnė buvo parodos kuratorė, dailės istorikė G. Jankevičiūtė, pažymėjusi, kad P. Repšio pristatinėti nereikia – visi puikiai žino, kas jis yra, ką daro. Konkreti ekspozicija – menininko darbų retrospektyva.

„Parodos paantraštė lakoniška – „darbai“. Taip norėjo pats parodos autorius – toks įvardinimas Petrui svarbus, tarsi nuoroda į tas ilgas valandas, kurias jis praleidžia prie kiekvieno savo kūrinio. Dirba nepaprastai kruopščiai, atsakingai. Jo kiekvienas darbas reiklauja laiko, įgūdžių, įtempto minties darbo, ne tik rankų“, – sakė ji.

Petras Repšys


Istorija ir dailininkas

P. Repšys, anot parodos kuratorės, jautrus savo kūrinių estetikai ir technologiniam aspektui.

„Nors baigė grafiką, puikiausiai naudojasi ir tapybos, ir skulptūros išraiškos priemonėmis. Kai jam reikia – išmoksta dirbti pagal senąsias technologijas, jomis labai domisi. Naudojasi ir pačiomis naujausiomis, bet prie kompiuterio – nesiliečia“, – menininkui būdingas savybes vardijo G. Jankevičiūtė.

Ši paroda tęstinis muziejaus projektas – jau keletą metų vyksta renginių ciklas „Istorija ir dailininkas“.

„Atrodo, kad ši rubrika sugalvota specialiai P. Repšiui, kuris maudyte maudosi istorijoje ir istorijose. Naudojasi tuo, ką mes visi suvokiame, kaip didįjį istorijos naratyvą. Jis ir pats kuria istoriją, panardindamas į ją žiūrovą“, – analizavo kuratorė.

Sunkiausia, anot G. Jankevičiūtės, muziejaus erdvėse taip išdėlioti kūrinius, kad būtų perteiktas kūrinių santykis su istorija, taip pat ir paties autoriaus kūrybos istorija.

Todėl salėje autoriaus darbai suskirstyti į penkias pagrindines temas. Viena jų pavadinta – „Mano tėvynė“, sudaryta pagal ankstyvąjį P. Repšio litografinį ciklą.

„P. Repšys be sąvokos „tėvynė“ – nepaaiškinamas, nei kaip menininkas, nei kaip žmogus“, – konstatavo dailės istorikė.

„Parodos paantraštė lakoniška – „darbai“. Taip norėjo pats parodos autorius – tai tarsi nuoroda į tas ilgas valandas, kurias jis praleidžia prie kiekvieno savo kūrinio“
Giedrė Jankevičiūtė

Pirmojo skyriaus dalyje – P. Repšio autoportretai, jo artimiausių šeimos narių portretai. Net geri P. Repšio kūrybos žinovai nustebs sužinoję, kad paveikslas-reljefas „Berniukas su gėlynu Pakluonių gatvėje“ atvaizduoja ne šiaip romantišką liūdno vaiko atvaizdą, bet tai yra jo paties autoportretas.

Likusios dalys „Baltų praeities gyvybė“, „Lietuvos krikštas“, „Vilnius“ ir „Vaizdai seka žodžius, žodžiai – vaizdus“ atskleidžia P. Repšio santykį su šalies istorija ir priešistore, baltų praeities gyvybe.

Pusinė dalis – dingę P. Repšio darbai. G. Jankevičiūtė prisiminė nemalonų incidentą, įvykusį 2019-ųjų vasarą, kai iš meistro dirbtuvių buvo pavogta medalių ir plakečių kolekcija.

„Ta kolekcija buvo parengta perdavimui į šį muziejų. Apvogtas ne tik dailininkas, bet ir mes visi“, – apmaudavo ji.


„Atrodo, kad ši rubrika sugalvota specialiai P. Repšiui, kuris maudyte maudosi istorijoje ir istorijose. Naudojasi tuo, ką mes visi suvokiame, kaip didįjį istorijos naratyvą. Jis ir pats kuria istoriją, panardindamas į ją žiūrovą“
Giedrė Jankevičiūtė

Siužetai sujungti į vientisą liniją

Parodoje lankytojai pirmą kartą išvys visą dailininko grafikos darbų ciklą „Legenda apie Šv. Onos bažnyčią“, kurį P. Repšys sukūrė pasitelkęs autorinę kongrevo techniką: cinko plokštėje kaltu ir plaktuku išgautą gilų raižinį atspausdamas ant šlapio popieriaus.

Dvylika šio ciklo atspaudų pasakoja senąją kraštotyrininko Władysławo Zahorskio užrašytą Vilniaus legendą apie pavydo užvaldytą mūrininką, nuo Šv. Onos bažnyčios pastolių nustūmusį jį talentu pranokusį žentą.

Šis darbų ciklas, G. Jankevičiūtės manymu, tik patvirtina tai, kad P. Repšys „gyvena istorijoje“. Kurdamas legendą apie Šv. Onos bažnyčią menininkas sujungė du siužetus: tragišką ir dramatišką legendos pasakojimą su septintojo dešimtmečio Vilniaus visuomenę sukrėtusią tragedija, kai filmuodamas Šv. Onos bažnyčią žuvo jaunas ir talentingas kino operatorius Saulius Murmulaitis.

„Kiekviename jo kūrinyje yra keleri sluoksniai – lengvai atpažįstamas, visuotinis ir asmeninis, kuris suteikia naujų aspektų, prasmių“, – atkreipė dėmesį kuratorė.

„P. Repšio kuriamas naratyvas atspindi visuomenės permainas, įvykusias po 1990-ųjų, apmąstant senąją istoriją. Dėl to jo darbuose atsiranda ne vienas šventasis, kitaip nei yra įprasta tradiciniame pasakojime“
Alfredas Bumblauskas


Negalėjo atsirasti nei tarpukariu, nei sovietmečiu

VU Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas žiūrėdamas į P. Repšio sukurtą bareljefą „Lietuvos krikštas“ teigė, kad šis kūrinys negalėjo atsirasti nei tarpukario Lietuvoje, nei sovietiniais laikais.

Kaip sakė profesorius, P. Repšio kuriamas naratyvas atspindi visuomenės permainas, įvykusias po 1990-ųjų, apmąstant senąją istoriją. Dėl to esą atsiranda ne vienas šventasis, kitaip nei yra įprasta tradiciniame pasakojime.

„Žinome šv. Kazimierą. O čia, šventųjų linijoje, atvaizduojami dar trys: šv. Juozapatas Kuncevičius, šv. Andriejus Bobola, šv. Rapolas Kalinauskas. Bet kuriuo atveju, praturtinimo paletė. Apačioje – krikštytojai: Jogaila, Vytautas. Ir naujausias istoriografijos akcentas – Mindaugas. Tai įspūdingas kūrinys, puiki dovana“, – kalbėjo A. Bumblauskas.

Atrodytų, paroda – apžvalginė, bet yra ir premjerų, matosi visuma. „Tai P. Repšio kūrybos pilnatvė – visiems bus nenusibostančio peno“, – konstatavo istorikas.