O. Koršunovas prisipažino išvakarėse galvojęs, kaip visus įvykius sutalpinti į šiandienos pasakojimą. Būtų įmanoma apibendrinti, bet sudėtinga, nebent kitomis formomis bandyti vienas kitam priminti, galbūt per susitikimus. „Akivaizdu, kad užsimiršo, prabėgo visi dvidešimt nuolatinės kūrybos metų, be jokių pertraukų, be pauzių“, – sakė režisierius.

Ten būti čia

Kada gi buvo visa teatro pradžia? „Galima galvoti ir taip, ir taip, bet viena aišku, viskas įvyko anksčiau nei 1998-aisiais“, – šypsodamasis sakė O. Koršunovas.

Į knygos pristatymo renginį susirinko OKT spektaklius kūrę aktoriai, tarp jų ir vienas ryškiausių Lietuvos teatro kompozitorių Gintaras Sodeika. O. Koršunovas prisiminė pažinties epizodą su juo, apibūdino, kaip ryškų personažą. „Į spektaklį įbėgo nepažįstamas asmuo: storais akiniais, apakintas prožektorių šviesos pradėjo blaškytis po salę. Jis iškart įėjo į spektaklį, ne į teatrą. Būtent tada ir prasidėjo visas judėjimas“, – pasakojo O. Koršunovas.

Grįžtelėjęs kompozitoriaus pusėn, režisierius jį pasikvietė ant improvizuotos scenos: „Ateik į spektaklį, Gintarai.“

Savo ruožtu garso instaliacijų autorius nepraleido progos šiek tiek „kąstelti“ – muzika OKT visada esą buvo „garbingoje prizinėje, trečioje vietoje – po režisūros ir scenografijos“.

Visgi jis pripažino: menų sintezė lieja savo ekspresiją. Svarstydamas iš kur visa tai atėjo, G. Sodeika kvietė sugrįžti prie ištakų. O tada ir prasidėjo teatrališkas mantros kartojimas.

Kompozitorius ėmė dėstyti paslaptingą seką, neva „tai atėjo iš to, tas nebuvo tai, tai nebuvo tas, kas buvo ten, kol nebuvo to (...) ten buvo ne čia, ten – būtų čia...“

Neapibrėžtos vietos, laiko ir kitokių aplinkybių kombinacijos neišsisėmė gerą minutę.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas


Galiausiai, prieš žiūrovus nukėlęs katiliuką teigė, kad šis džentelmeniškas galvos apdangalas, kuriuo šiandien jis pasipuošė, simbolizuoja ne tik vieno iš Fluxus judėjimo pradininkų Jurgio Mačiūno ar OKT priešaušrio ženklą. Šiandien jis nori nukelti šį katiliuką prieš tuos, kurie dvidešimt metų kuria ne teatro magiją, bet tikrovę.

„Prieš tuos, kurie visus tuos metus pakentė vieni kitus – tai meno žmonėms nėra paprasta. Esate nuoširdūs ir ekspresyvūs visuose veiksmuose, jūs nugalėjote, todėl prašyčiau visų atsistoti ir tyliai drauge sukalbėti dvidešimt kartų Ten būti čia“, – paragino jis.

Dalyvavusieji renginyje, tarsi kokio sielos vedlio užhipnotizuoti, vieningos aktorių trupės balsu kartojo žodžius, kuriuose užkoduotas spektaklio pavadinimas „Ten būti čia“ (1990) – anuomet tai buvo viena pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje premjerų.

Visą laiką ant bangos

„Tikras, prasmingas ir aktualus teatras gali būti tik tas, kuris yra įsigilinęs į dabartį. Tai paaiškina OKT fenomeną: ir priešaušryje 1990-aisiais, ir įkūrimo metais, ir šiandien – jis visą laiką ant bangos. Vieni šoka ant jos, kiti tik jai nusiritus toli pagalvoja – galėjo būti rojus. Čia pagalbon ateitų rašytojas Marcelis Proustas, kuris tvirtino, kad tikras rojus yra tik prarastas rojus. Tačiau leiskite paprieštarauti: tik tiems, kurie gyvena praeitimi, ateitimi, o ne dabartimi“, – kalbėjo G. Sodeika.

O. Koršunovas pabandė „sausai“ apžvelgti faktus: per 20 metų yra pastatyta 70 skirtingų spektaklių, aplankyta 150 pasaulinių festivalių, Europos teatro forume – tarptautiniame Avinjono festivalyje (The international Avignon Festival) parodyta apie 10 spektaklių.

Įdomiausia, kad per visus OKT gyvavimo metus apsilankė maždaug apie 2 mln. žiūrovų.

„Sakiau, tai kaip sąjūdis“, – dar kartą pažymėjo jis.

Prie OKT sėkmės, anot režisieriaus, prisidėjo daug aktorių: Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis, Darius Gumauskas, Vaidotas Martinaitis, Gytis Ivanauskas, Darius Meškauskas, Marius Povilas Elijas Martynenko, šviesaus atminimo Saulius Mykolaitis, Laimonas Noreika. „Visų paminėti tiesiog neįmanoma! Be išvardintų – dar 177 skirtingų kartų aktoriai“, – sakė teatro meno vadovas.

Jis pritarė G. Sodeikos išsakytai minčiai apie dabartį ir bangą. Mintimis vėl nukeliavęs į pačią teatro pradžią, režisierius svarstė, kad galbūt iš tiesų teatro idėja gimė supratus, kad tam atėjo tinkamas metas. Jis išskyrė kertinius taškus, kurie OKT istorijoje tapo lemtingais: 1997-aisiais Avinjono festivalyje buvo parodyti spektakliai „Ten būti čia“ ir „Senė 2“ pagal Daniilo Charmso kūrybą ir 1998-aisiais įvykusį atsiskyrimą nuo Lietuvos nacionalinio dramos teatro.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas


Rankose – kūrybiniai resursai

Taip OKT tapo pirmuoju nepriklausomu teatru, atsivėrė galimybės įgyvendinti savarankiško teatro idėją, naujų spektaklių projektus. Tarp pagrindinių bendraminčių tuo metu buvo ir dailininkė Jūratė Paulėkaitė.

Kaip pagrindinį dalyką režisierius įvardino kūrybą: „Svarbu savo rankose turėti kūrybinius resursus, jais disponuoti. Akcentuočiau patį norą kurti, susiorganizuoti, bandyti kurti nepriklausomai. Matyt, šie dalykai ir lėmė, kad buvo išdrįsta atsiskirti.“

Ilgainiui formavosi supratimas, kad teatras nėra lokalus. „Festivaliai, gastrolės... Atsirado tarptautiškumo suvokimas, atsivėrė Europos scena, patekome į Europos svarbiausių teatrų dešimtuką“, – kalbėjo O. Koršunovas.

OKT teatras išaugino tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ (2004), kuris gyvuoja iki šiol. Anot O. Koršunovo, sugebėta į Lietuvą atvežti pačius garsiausius Europos režisierius, įdomiausius pastatymus, nes į priekį varė kolektyvinė dvasia, visus jungė scena ir kūryba.

2008-aisiais dienos šviesą išvydo pagal Wiliamo Shakespeare'o „Hamletą“ sukurtas O. Koršunovo spektaklis. Pasak kūrėjo, šis Hamletas kėlė ne įprastą hamletišką klausimą „Būti ar nebūti“, bet kitą – „Dabar arba niekada“. „Kas mums yra teatras, kas esame, kaip kūrėjai. Aktoriai tarsi žiūri į veidrodį ir klausia: kas tu esi? Teatre neatsiejama ši akistata: kas esi, kaip žmogus, ir kas, kaip aktorius“, – aiškino režisierius.

Ši tematika nuosekliai gvildenama ir kituose režisieriaus pastatymuose: pagal Maksimą Gorkį „Dugne“ (2010) ir pagal Antoną Čechovą „Žuvėdroje“ (2014).

„Neleis sumeluoti aktorius Arūnas Sakalauskas – nepastatomą Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ sukūrėme per mėnesį, tiksliau – per naktį. Tų nuotykių OKT buvo daug“, – išdykumo neslėpė O. Koršunovas.

Tačiau jau minėtą „Hamletą“ ir „Žuvėdrą“ kūrė ištisus metus, kaip sako režisierius, išrado tam tikrą sistemą.

„Taip ir likome atsiskyrėliai, nomadai (klajokliai – aut. past.). To nesiekėme, bet tai, kas vyko su manimi, su judėjimu, panašių dalykų buvo nutikę ir kitose šalyse. Tai iliustruoja latvių teatro režisieriaus Alvio Hermanio istorija. Vienos sėkmingos, kitos – mažiau, tačiau visos kažkuo panašios, iš to laiko atsiradusios. Likome klajojantis teatras, neįformintas. Atsirado priešprieša su valstybiniais teatrais, esame jiems kaip ašaka. Ne visai malonūs. Netgi būta tokios sąvokos valstybinis menas ir nomadinis. Gal ir gerai, kad netapome oficiozu“, – svarstė O. Koršunovas.