2021-ųjų spalis, Brno. Būtent šio Čekijos miesto Raudonojoje bažnyčioje paskutinį sykį gyvai nuskambėjo B. Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“. Suvieniję vietines pajėgas, Čekijos muzikai atsisveikino su rugsėjo pabaigoje mus palikusiu kompozitoriumi.
2021-ųjų gruodis, Vilnius. Besiblaškant po Youtube platformą, „Paskutinės pagonių apeigos“ netikėtai suskambo ir šių eilučių autoriaus kompiuteryje – keistai simboliška, tačiau prie oratorijos skambesio po ilgos pauzės prisiliečiau paieškos laukelyje įvedęs bičiulio Mindaugo Budzinausko vardą ir pavardę. Lapkritį mus palikęs krepšininkas ir treneris dar 1996-aisiais buvo tarp tuometinių „paskutinių pagonių“, dalyvavusių B. Kutavičiaus oratorijos garso įrašuose Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje. Ir muziko, ir sportininko kelią nuėjęs Mindaugas tuomet grojo valtorna.
2021-ųjų spalis, Kopenhaga. Romualdo Gražinio vadovaujamas „Aidijos“ kamerinis choras Danijos sostinėje surengtame koncerte atliko kitą B. Kutavičiaus oratoriją – „Iš jotvingių akmens“. Ir tai dar sykį pasikartojo lapkričio pabaigoje, kai oratorija nuskambėjo modernioje Blaibacho koncertų salėje Vokietijoje, kur „Aidija“ buvo pakviesta dalyvauti Lietuvos kultūros dienų Bavarijoje projekte „Be atstumo“. Kadangi šiuose renginiuose teko figūruoti asmeniškai – kaip „Aidijos“ nariui, nieko negirdamas konstatuosiu: „jotvingiai“ akmenimis beldė ir publiką hipnotizavo „iš dūšios“, energingai. Reakcijos sulaukta, B. Kutavičiaus muzika – gyva.
Nuo uždraudimo iki publikos ašarų
„Kodėl burtininkas veikia? Jis praktiškai nieko nedaro, tik apsigaubia visas paslaptimi. O praeitis ir yra didžiausia paslaptis. Ir savo kūriniuose aš ieškau paslapties. Jeigu nėra paslapties – nėra ir muzikos“, – elektroniniame žurnale „Lietuvos muzikos link“ labai vaizdingą įprastai mažakalbio B. Kutavičiaus frazę yra pacitavęs muzikologas Linas Paulauskis.
Kokią įtaką aplinkiniams nejučia darė šis „ramusis burtininkas“, kuo unikali buvo jo kūryba ir asmenybė bei kokios jos sąšaukos su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, kalbėjomės su B. Kutavičiaus bičiuliais, jo muzikos gerbėjais ir atlikėjais – „Aidijos“ vadovu R. Gražiniu ir Čekijoje B. Kutavičiaus kūrybą išpopuliarinusiu muzikologu Vitezslavu Mikešu.
Ilgus metus M. K. Čiurlionio vardo mokykloje dirbantis, čiurlioniukų moksleivių ir „Aidijos“ chorams vadovaujantis R. Gražinis lydimas B. Kutavičiaus muzikos keliauja beveik visą savo kūrybinį kelią.
„B. Kutavičius – žmogus, kažkokiu savo impulsu padaręs įtaką, jog aš pasirinkau muziko gyvenimą. Jo pagalba supratau, ką reiškia būti muzikoje čia ir dabar – visa tai didesne dalimi tapatinu būtent su Broniaus kūryba. Manau, kad suprasdavau, ką jis nori pasakyti – gal ne visiškai taip, kaip jis pats, bet įsitraukdavau į tai visa savo esybe. Ir tokios akimirkos, kai tu gali būti atviras, nuoširdus ir savimi pats prieš save, žmogui yra labai brangios. Kutavičiaus muzika man ir siejasi būtent su tokiomis patirtimis“, – pasakoja R. Gražinis, pats metams bėgant jautęs B. Kutavičiaus kūrybinės krypties pokyčius.
Jis buvo ir tarp Šarūno Nako įkurto Vilniaus naujosios muzikos ansamblio narių, 1982 m. pirmą sykį atlikusių iki tol uždraustą kompozitoriaus „Panteistinę oratoriją“ pagal Sigito Gedos libretą.
Dar 1970-aisiais sukurta oratorija po sovietiniais laikais privalomos Kompozitorių sąjungos vadovų ir partinių šulų perklausos buvo atmesta kaip „pernelyg moderni“ muzika, vienam iš įtakingiausių asmenų pareiškus, kad toks jį šokiravęs kūrinys gali būti atliekamas „tik per mano lavoną“.
„Ko ten tik nebuvo – visokių modernybių, dodekafonija, atonalumai, visiškai netradicinė muzikinė kalba. Kūrybinio kelio pradžioje Kutavičius tikrai buvo itin modernus, ir tą stilių, kokį pažinome vėliau per „Dzūkiškas variacijas“ ar „Pagonių apeigas“, jis atrado tik kokiais 1978-1979 m. – pasakoja R. Gražinis. – Tačiau tuomet mes tvirtai buvome užsispyrę atlikti būtent tą modernią „Panteistinę oratoriją“, kuri, net ir po keliolikos metų, turėjo priešininkų.
Bet jau palaikė Donatas Katkus, padėti prisijungė režisierius Jonas Vaitkus, per repeticijas mus tiesiog gręždavęs. Pamenu, susirinkdavome į mokomąjį teatrą tuometinėje konservatorijoje, Vaitkus ateidavo po savo darbų ir repetuodavome iki 3-4 ryto – išeidavome „po prakaitu“, išsunkti aktorine prasme. Ir galų gale buvo gautas leidimas atlikti oratoriją dabartinėje Prezidentūroje, kuri tuomet vadinosi Menininkų rūmais.
Lengviau atsikvėpėme, tačiau išvakarėse sužinojome, kad neįleidžia į pagrindinę – Baltąją salę. Nors kultūrinė situacija pamažu laisvėjo, matyt valdžia vis tiek bijojo, kad prisirinks pernelyg daug žmonių. Ką gi, prisirinko ir mažesnėje patalpoje – pamenu, atlikėjai su publika alkūnėmis trynėsi. Vaitkaus režisūra paremto atlikimo įspūdis buvo labai stiprus, žmonės iš tikrųjų verkė. O kiek vėliau ansambliui B. Kutavičius dedikavo ir oratoriją „Iš jotvingių akmens.“
Nors pastarajam kūriniui jau beveik 40 metų, jis ir toliau dažnai įtraukiamas į „Aidijos“ choro programą. Šioje oratorijoje skamba gerkliniai šūkčiojimai, naudojami akmenys, buteliai, dambreliai, kiti primityvūs instrumentai, o vienas iš atlikėjų groja lanku, kuriame tarp medžio ir virvės konstrukcijos įtaisomas „kriokiantį“ žemą garsą skleidžiantis balionas.
„Prisimenu, kad apie 1983-iuosius šį kūrinį su Naujosios muzikos ansambliu teko atlikti šiuolaikinės muzikos festivalyje Kanadoje. Klausytojams ir rengėjams buvo labai keista – matyt todėl, kad šiuolaikinė muzika tuo metu ėjo sudėtingumo, įmantrumo kryptimi, o mes atvažiavome ir kažką primityvaus grojome su primityviais instrumentais. Visgi po koncerto jie viską persvartė ir rengėjai konstatavo, kad pats reikšmingiausias koncertas festivalyje buvo tas, kur nuskambėjo būtent „jotvingiai“.
Tie, kurie dabar pažįsta Kutavičiaus muziką, priima ją kaip tam tikrą rituališkumą ar lietuvišką apeigiškumą. Galbūt tas modernumas ir netikėtumas per tiek metų išsivadėjo, tačiau ne šiaip sau. Kadangi buvo pasirinkta apgalvota tematika ir ją lydėjo kūrybinė meistrystė, efektas išlieka iki šiol – muzika tiesiog paveikia, ji tarsi akumuliavosi į kitą dimensiją“, – svarsto R. Gražinis.
Kulminacijų meistras išsiskyrė ramybe
M. K. Čiurlionio vardo mokykloje B. Kutavičius kompoziciją dėstė 25 metus, nuo 1975-ųjų. Šios mokyklos kolektyvams jis skyrė daug smulkesnio ir stambesnio žanro kūrinių, tarp kurių buvo ir opera-pasaka „Kaulo Senis ant geležinio kalno“, ir jau minėtoji oratorija – 1978 m. sukurtos „Paskutinės pagonių apeigos“, kuriose išryškėja minimalistinės tendencijos – slėpiningą atmosferą kuria ir įtampą augina ratu publiką apstojęs choras, o kulminacijoje tiesiog griaudi vargonai.
„Pirmą sykį kūrinį atlikome bonifratų šv. Kryžiaus bažnyčioje, tuomet vadintoje Mažąja baroko sale – žmonės iki šiol atsimena tą šiurpą, purčiusį visų apeigų metu. Vėliau netgi įsigalėjo tradicija, kad kiekvienų metų paskutinę dieną 2-3 kartus iš eilės oratorija skambėjo toje pačioje bažnyčioje, sulaukdavo labai didelio populiarumo.
Vertinant šį ir kitus kūrinius ilgainiui tapo aišku, kad Kutavičius subrendo kaip kulminacijų meistras. Visas pabaigoje skambantis choralas su vargonais sukuria itin stiprų įspūdį, be jo nebūtų tokio kūrinio efekto. Kaip ir „Dzūkiškose variacijose“, kai pasigirsta „Beauštančios aušrelės“ melodija. Kutavičius visada augina kulminaciją ir žmogų tarsi numeta į nirvaną“, – pasakoja choro dirigentas.
Paklaustas, kodėl „Paskutinės pagonių apeigos“, kurios yra laikomos vienu reikšmingiausių lietuviškos vokalinės-instrumentinės muzikos kūrinių, skamba vis rečiau, R. Gražinis atsako: „Manau, kad situacija pasikeitė dėl muzikos vadybinininkų požiūrio. Ilgainiui jiems tapo kur kas patogiau, paprasčiau ir ekonomiškiau pasikviesti keletą solistų ar kamerinį ansamblį, nei organizuoti 40-50 žmonių reikalaujantį atlikimą.“
Anot R. Gražinio, kūrybiniame procese bendrauti su B. Kutavičiumi buvo itin paprasta – neadekvačių reikalavimų iš kompozitoriaus lūpų atlikėjai nėra išgirdę niekada.
„Prisimenu, kai nusprendžiau pirmą kartą į choro repeticiją pasikviesti patį Kutavičių. Tuo metu repetavome jo dainą „Karakumų asilėlis“, tikėjausi kokio nors patarimo intepretacijai. Tačiau reakcija nustebino: „Viskas gerai“. Ir jis išėjo, – nusijuokia R. Gražinis. – Tačiau tiesioginis ryšys užsimezgė – jis ėmė „Aidiją“ kviesti atlikti kūrinius, nors bendravimo stilius per repeticijas nepasikeitė. Atėjęs prašydavo: „Parodykite šitą vietą“.
Mes laukiame patarimų, o jis tik klauso ir bando suprasti, „ar čia yra muzika“, kokia jos forma. Ir net jeigu ji nėra tobulai atlikta, jam to užtekdavo. Manau, jis suprasdavo, ar atlikėjas įveiks kūrinį ir tiesiog klausydavosi, laukdavo. Elgdavosi kitaip nei kai kurie kiti kompozitoriai, repeticijose bandantys atrasti kažką, ko muzikoje gal ir nėra – kibdami dėl spalvos ar atlikimo.“
Mitologija, istorija ir Čiurlionis
1995-aisiais B. Kutavičius už stambų savo ciklą „Jeruzalės vartai“ buvo apdovanotas Lietuvos kultūros nacionaline ir meno premija. R. Gražinis prisimena trumpą jau pasisėdėjime po šio kūrinio premjeros įvykusį pokalbį.
„Išgirdęs pasiūlymą, kad vieną vietą kūrinyje buvo galima sukomponuoti kiek kitaip, Kutavičius tvirtai atsakė: „Jokių kitų variantų. Aš apie šitą vietą tris mėnesius galvojau, šimtus variantų apsvarsčiau, tik šitas vienas yra geras“. Štai kokia jam svarbi buvo forma, netgi išskirtinai svarbi. Jis ją su savimi nešiodavosi ir gludindavo itin ilgai, pergalvodavo milijonus kartų. Todėl kartais ir pats ėmė suteikti formą originaliems savo kūrinių užrašymams – iš čia ir gimė ta specifinė stilistika, partitūrų užrašymas įvairiomis geometrinėmis figūromis, ratais ar kryžiais.
Kodėl jis tai pradėjo daryti? Norėdamas atgaivinti gilias mitologines ar istorines tematikas, bet kalbėti kažkaip naujai. Nors aš pats jo kūriniuose matau daug erdvės improvizacijai. Pavyzdžiui, „Pagonių apeigas“ būtų galima ištęsti iki begalybės“, – pažymi pašnekovas.
„Apskritai Broniui patikdavo mitologiniai, istoriniai dalykai – opera „Lokys“ susijusi su Lietuvos paminėjimu Prospero Merimee tekstuose, opera „Ugnis ir tikėjimas“ – su Lietuvos krikštu, kūrinys vargonams „Prutena“ pasakoja apie užpustytą Karvaičių kaimą. Būta ir tam tikrų aktualijų. Pavyzdžiui, „Dribsniai rekrūtams“ – tai tam tikra sovietinio gyvenimo parodija. Manau, daug įtakos dėl tematikos pasirinkimų jam darė ir draugai – Stasys Eidrigevičius, Sigitas Geda, kurio tekstus Bronius apskritai daug kur naudojo“, – pridūrė R. Gražinis.
B. Kutavičius dažnai įvardijamas kaip vienas iš minimalizmo stiliaus Lietuvoje pradininkų. Anot R. Gražinio – tai unikali minimalistinio žanro muzikos transformacija į lietuvišką erdvę.
„Bronius gerai žaidė šachmatais, turėjo analitinį protą. Tais laikais, kai Kutavičius pasirinko savo stilių, visi Lietuvoje buvo pakrypę į simfonizmą – Balsys, Juzeliūnas ir kiti. Bronius viską tarsi apkapojo ir įvilko į kamerinį-mitologinį rūbą. Tai netgi sunku pavadinti muzika – tai kažkoks muzikinis vyksmas. Išgirdęs amerikietiškąjį minimalizmą jis savitai jį susiejo su Lietuvos liaudies muzika. Juk lietuviškos sutartinės – irgi tam tikras minimalizmas, liaudies dainos taip pat minimalistinės.
Yra ir valstiečio gyvenimas, kuriame irgi milijonas minimalizmo. Taigi, Kutavičius sugebėjo sukurti unikalų ir savitą stilių su lietuviškomis intonacijomis, visada ieškojo tradicijos, aktualumo ir naujumo derinio. Niekada nebuvo kažkoks rėksmingas ir reakcingas. Nei asmeniniame gyvenime, nei kūryboje. Visada ieškojo tokių terpių, kur slypėjo tam tikros paslaptys“, – teigė pašnekovas.
„Muzikologė Rūta Stanevičiūtė yra pasakiusi man labai įstrigusią mintį, kad Lietuva turi du pačius iškiliausius kompozitorius – Čiurlionį ir Kutavičių. Aš manau, kad sąsajų tarp jų yra, bet jos ne visai tiesioginės – pagal dvasią ir interesų kryptį, pagal pasirinkimą, ką jie darė.
Toks jausmas, kad abu žmonės turėjo kokybės pojūtį, žinojo, kuo turi užsiimti. Čiurlionio dainose – nuostabios istorijos, bet jis jas savaip pakreipė ne tam, kad pigiu ir sentimentaliu stiliumi priartėtų prie žmonių, o kad kalbėtų prasmingus dalykus. Man atrodo, kad būtent pagal tam tikrą vertybinę skalę – ko imtis ir ką kurti – jiems buvo tarsi „įdėta“ panaši jausena“, – pridūrė R. Gražinis.
Per Kutavičiaus muziką – gilyn į Lietuvą
Su B. Kutavičiaus kūryba tiesiogiai susijusi ir Čekijos muzikologo Vitezslavo Mikešo gyvenimo istorija. Ne atsitiktinai Brno filharmonijos programų direktorius visiškai laisvai bendrauja lietuviškai, aktyviai prisideda prie lietuvių kūrėjų muzikos populiarinimo, o laisvu nuo tiesioginio darbo metu netgi verčia lietuviškas knygas į čekų kalbą.
Su lietuviška kultūra V. Mikešas pirmą kartą susidūrė daugiau nei prieš 20 metų, autostopu keliaudamas po Baltijos šalis. Anot paties pašnekovo, jis tiesiog susižavėjo Lietuva ir visa M. K. Čiurlionio kūryba – muzika ir daile, o netrukus jo dėmesį patraukė ir B. Kutavičiaus kūrybinė veikla. Įkvėptas naujos aistros, Prahoje V. Mikešas pradėjo studijuoti lietuvių kalbą, o 2012-aisiais Karolio universitete apsigynė daktaro disertaciją apie muzikos ir tekstų ryšius B. Kutavičiaus ir S. Gedos kūriniuose.
„Kutavičiaus muzika buvo tarsi viso mano gyvenimo meilė. Kadangi norėjau kuo giliau susipažinti su Lietuvos kultūra, sužinoti, kas dainuojama kūriniuose, laisvai bendrauti gimtąja kompozitoriaus kalba, aš ir pradėjau studijuoti būtent lietuvių kalbą.
Žinote, nors nuo tų laikų prabėgo jau dvidešimtmetis, man Kutavičiaus muzika iki šiol labai arti, tikrai nenusibodo. Netgi atvirkščiai – visada joje randu kažką naujo, galiu klausytis visą laiką. O kai asmeniškai susipažinome su pačiu Broniumi, tai buvo tiesiog mano sapno išsipildymas“, – pasakoja V. Mikešas, jau daugelį metų į savo rengiamų koncertų programas įtraukiantis lietuvišką muziką ir besistengiantis ją kuo plačiau pristatyti Čekijos auditorijai.
Pasiteirautas, ar įvairių archajiškų niuansų kupina B. Kutavičiaus muzika užsienio publikai nėra sunkiai suvokiama, V. Mikešas teigia kartais pasistengiantis pagilinti jos daroma efektą.
„Mano nuomone, Kutavičiaus muzika suvokiama ir be lietuvių kultūros bei kalbos pažinimo. Aišku, jeigu supranti tekstą ir pažįsti lietuvišką kultūrą, įspūdis dar stipresnis. Dėl šios priežasties, organizuodamas koncertus su Kutavičiaus muzika, visada stengiuosi į programėlę įtraukti detalesnę informaciją, išversti tekstus. Arba pasikalbėti su atlikėjais, o vėliau – ir su klausytojais, paaiškinti jiems dalykus“, – dėsto jis.
Atsisveikinimas Čekijoje ir nuoširdi rekomendacija
„Straipsniai, recenzijos, netgi laidų ciklas apie B. Kutavičių – lietuvių kompozitoriaus kūrybos nagrinėjimas ir pristatymas tapo viena iš pagrindinių V. Mikešo veiklos sferų, o 2018-aisiais Prezidentė Dalia Grybauskaitė muzikologą apdovanojo Riterio kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“.
„Negalėčiau pasakyti, kad su Broniumi bendravome kiekvieną savaitę. Tačiau bendravome nemažai, susirašinėjome elektroniniu paštu, o į laiškus dažniausiai atsakydavo jo žmona Dalia. Gyvai susitikdavome gana retai, bet tie susitikimai buvo nepamirštami – 2010-aisiais jie su žmona atvyko į Prahą muzikos filmui „Žanos d'Ark aistra“ atlikimo proga. Visad prisiminsiu 2012-aisiais Vilniuje vykusią konferenciją skirtą B. Kutavičiaus 80-mečiui, o paskutinį kartą gyvai pasimatėme 2018-aisiais.
Kaip įprastai, šių metų rugsėjo 13-ą paskambinau Broniui telefonu, tačiau tada ir išgirdau, kad jis ligoninėje. Prabėgo dvi savaitės, pasiteiravau, ar kompozitorius jau namuose, kaip jis laikosi. Ir kitą rytą Dalia man parašė, kad Broniaus netekom…Žinia buvo labai netikėta. Tiesa sakant, net nežinojau, kaip deramai atsisveikinti. Nusprendžiau į Brno neseniai prasidėjusio festivalio programą įtraukti neelinį koncertą – nuskambėjo Kutavičiaus sonata „Ad patres“ ir oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“. Bažnyčia buvo pilna – tai buvo mano ir čekų atsisveikinimas su Broniumi“, – prisimena V. Mikešas.
Prieš keletą metų, duodamas interviu žurnalui „Czech Music Quarterly“, muzikologas buvo paklaustas, kokius kompozitorius rekomenduotų norintiems susipažinti su lietuviška muzika. Nors išvardijo visą eilę ryškių kūrėjų – M. K. Čiurlionį, Julių Juzeliūną, Osvaldą Balakauską, Feliksą Bajorą, Onutę Narbutaitę, Justę Janulytę ir kt. – V. Mikešas galų gale liko ištikimas sau.
„Nė kiek nedvejodamas pasakysiu, kad B. Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ yra kertinis lietuviškos muzikos kūrinys. Kai pirmą sykį susidūriau su šios oratorijos grafine partitrūra, atsitraukti buvo sunku. Kaip viskas paprasta, tačiau kartu – ir kruopščiai apgalvota, ir stipru, įspūdinga. Svajojau, kad ji nuskambėtų Čekijoje, tačiau kažkodėl maniau, kad to atlikti gyvai praktiškai neįmanoma. Visgi 2012-aisiais, atvykus „Aidijos” chorui, tai buvo įgyvendinta. Tačiau, be abejo, dėmesio verta visa Kutavičiaus kūryba“, – tuomet teigė V. Mikešas.
Dabar, pratęsdamas R. Gražinio įgarsintą mintį, pašnekovas apibendrina:
„Lietuva turėjo ir turi daug puikų kompozitorių, tačiau Čiurlionis ir Kutavičius tikrai patys iškiliausi. Aš, kaip Lietuvą mylintis užsienietis, ten jaučiu Lietuvos šaknis, savo laiku persipynusias su modernia muzika. Visiems visada sakau – jeigu nori susipažinti su lietuvių muzika, pradėk nuo šių dviejų kompozitorių. Man atrodo, kad Kutavičius pradėjo ten, kur Čiurlionis užbaigė.“
