– Spektaklio „Sprendžiant Hedą“ premjera vis labiau artėja ir įvyks tikrai išskirtiniu laiku, kuriame gyvename. Kaip jaučiatės, kai aplinkui gyvenimas tarsi vėl stabtelėjo, o darbų šiame kūrybiniame procese – gausu?
Liucija Kvašytė: Nors šis laikas kultūros sektoriui gana sudėtingas, visgi man, kaip menininkei, jis ramus. Susidaręs laiko lėtumas suteikia daugiau vietos mintims, svarstymui, todėl kai kurie sprendimai gali būti labiau apmąstyti. Nors laikas sudėtingas, jis įdomus pakitusia laiko samprata ir kontrastu su išsikeltomis užduotimis.
Ieva Gražytė: Taip, tai sudėtingas laikotarpis tiek teatre, tiek gyvenime. Bet manau, kad šis laikas savotiškai palankus šiam spektakliui – atsiranda papildomų galimybių, ieškojimų. Todėl galima įžvelgti ir kai ką teigiamo.
Uršulė Bartoševičiūtė: Su aktoriais daug kalbėjome šia tema. Juk mes, teatro menininkai, dažnai kartojame, kad atiduodame visą kūną, sielą, kraują, dirbame per naktis, už mažus atlyginimus, esame atsidavę tam, ką darome... O dabar ir yra ta akimirka, kai svarbūs ne mūsų žodžiai, o darbai.
Krizinė situacija išryškina tiesą. Neteisiu to menininko, kuris atsisako dirbti šiuo pandemijos metu, suprantu jį, bet tuo pačiu manau, kad jis praranda galimybę. Ši situacija leidžia mums patikrinti savo įsitikinimus.
Šis laikotarpis sukuria neįtikėtinai sudėtingų iššūkių. Teatro menas yra kontaktinis menas – scenoje, repeticijų salėje, su žiūrovais, o dabar tenka iš esmės pergalvoti spektaklio premjeros formą – mediją.
Marija Paškevičiūtė: Manau, kad mūsų visuomenė patirs vieną esminių lūžių – ne tik meno, bet ir daugybėje kitų sričių. Man šis laikas lengvesnis, nes nesu aktorė. Kuriu muziką namuose, o kai ateinu į repeticijas, atstumas yra kur kas didesnis, nei tarp vaidinančių, todėl jaučiuosi saugiai. Man gera kurti nesiblaškant, nesusitinkant su draugais, būnant namuose nuo ryto iki vakaro. Ir psichologiškai jaučiuosi gerai, bet suprantu, kad tai labai individualu. Nekantrauju pamatyti, kokių naujų meno formų atneš šie pokyčiai, nes neabejotinai jų atsiras.
– Kiekviena iš jūsų turi savitą santykį su spektakliu „Sprendžiant Hedą“, nes esate atsakingos už labai skirtingas užduotis. Ar galėtumėte pasidalinti dabar jums aktualiausiomis mintimis, tuo, kas įdomiausia kūrybos procese?
Uršulė Bartoševičiūtė: Norisi paminėti esminį žodį – „sprendžiant“. Mes sprendžiame ne tik Hedą, o ir ontologinį klausimą – kas yra realiausia? Sprendžiame Hedą kaip chrestomatinį personažą. Sprendžiame, ką reiškia didžiajai daliai moterų kūrybinės komandos ateiti į lauką, kuriame dominuoja vyrai.
Sprendžiame, ką reiškia ateiti į valstybinį teatrą, dirbti ir su laisvai samdomais, ir trupės aktoriais, suvienodinti mokyklas, vaidybos manierą. Mes sprendžiame Jono Kleino pjesę, Henriko Ibseno pjesę, sprendžiame laikotarpį, kelių realybių – sceninės, politinės, socialinės, užkulisių persiklojimą, niveliavimąsį. Galiausiai galima pasakyti, kad tuo ir gražus teatro menas – jis platus, o šis kūrybinis procesas – itin daugiasluoksnis.
Ieva Gražytė: Man įdomūs du dalykai, kurių vienas – Uršulės minėtas ontologinis realybės ieškojimas visuose įmanomuose sluoksniuose. O taip pat – moters kultūrinio ir socialinio paveikslo dekonstravimas. Įdomi toji 19 amžiaus Heda ir šiandieninė – 20 amžiaus Heda. Čia atsiranda ir ikoninio vaizdinio iškreipimas.
Marija Paškevičiūtė: Visada maniau, kad man nelabai svarbu, ar kūrinio veikėjai yra vyrai, ar moterys – juk abiem atvejais galima atrasti tai, kas artima. Tačiau dabar, kurdama muziką spektakliui, kurio pagrindinė veikėja yra moteris, ir dar tokia kaip Heda, galiu pasakyti, kad tai tiesiog „veža“! Šis procesas labai smagus, regis, yra net daugiau motyvacijos ir įkvėpimo.
Liucija Kvašytė: Mano darbas labai vizualus, kuriu kostiumus ir turiu padėti sustiprinti aktoriaus ir personažo ypatybes. Galiu tik patvirtinti, kad Heda – labai įdomus personažas ir tikras iššūkis yra į ją pažvelgti naujai, atsieti ją nuo prieš tai matytų pastatymų kine ar teatre ir priartinti prie šiandienių problemų.
– Neabejotinai, labiausiai intriguojantis spektaklio veikėjas yra pati Heda Gabler. O gal išskirtumėte dar ką nors, asmeniškai keliantį daugiausia simpatijos ar net antipatijos?
Uršulė Bartoševičiūtė: Labai įdomus personažas yra scenos darbininkas. Tai – realus žmogus, turintis realią darbo sutartį, teatre dirbantis sunkiausią fizinį darbą. Šiame spektaklyje jis atsiduria sceninėje, teatrinėje realybėje – Ibseno, Kleino, Hedos realybėje. Tik scenos darbininkas yra tikras, nesumeluotas, nesuvaidintas, natūralus, realus asmuo. Šiuo atveju jis turi atlikti tą patį darbą, kaip ir bet kokiame kitame spektaklyje, tik čia jis tampa siužeto auka. Tai – labai keistas momentas.
Liucija Kvašytė: Charakterius kurdama per kostiumą remiuosi pjese, režisieriaus vizija ir tuo, kaip personažas vystosi režisūriniame veiksme. Niekada neišskiriu vieno personažo, o dažnai pagrindiniam veikėjui duodu tiek pat išraiškos kaip antraplaniam personažui. Jei jis turi savo rolę, vadinasi jo pasirinkimas nėra atsitiktinis, jis būtinas tiek pjesės autoriui, tiek režisieriui, nepaisant to, kad svorio prasme galbūt atlieka tik vieną mažą mizansceną.
Marija Paškevičiūtė: Man labai artimas Hedos charakteris – tai, kad ji kovoja su savo prigimtimi ir, nors turi rašytojo jai nubrėžtą likimą, siekia jį pakeisti. Galiu tai gerai suprasti, nes manau, kad visi kovojame su tam tikrais vidiniais ir išoriniais dalykais. Hedos atveju tai labai radikalu, nes ji nori gyventi. Bet man teko patirti ir tai.
Ieva Gražytė: Kurdama vaizdo medžiagą, dirbu su moters ikoniškumo dekonstravimu. Heda čia vienareikšmiškai stipriausias personažas. Galima sakyti, kad spektaklio kontekste ji – vienintelė susivokusi veikėja. O tuo pačiu atrodo ir kaip vienintelė, daranti totalią nesąmonę.
Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Sprendžiant Hedą“ nuotolinė premjera vyks visą savaitę: ją bus galima pažiūrėti portale Delfi nuo gruodžio 3 iki 10 d. Daugiau informacijos čia.
