Parodoje eksponuojama pastarųjų metų autoriaus tapyba. Vilniuje gyvenančio ir kuriančio R. Bartkevičiaus paveiksluose apstu autobiografinių nuorodų, kartais jie persmelkti dramatiško sarkazmo, kartais – linksmi ir nerūpestingi.

Iš pozityvaus taško

Dailininkas ne kartą yra minėjęs – organizuodamas parodą visuomet stengiasi darbus atrinkti taip, kad šie atspindėtų tikrąjį jo veidą, mintis. Ši ekspozicija ne išimtis. „Kūryba visada sietina su išgyvenimais, aplinka. Pagalvojau, kad būtent šiomis aplinkybėmis, kai esi priverstas būti vienas uždaroje aplinkoje – svarbu viskas, kas vyksta aplink tave. Todėl atrinkti keleto metų darbai, dauguma natiurmortai – daiktai, kurie aplink mane. Taip tarsi bandai parodyti, koks esi, koks tavo gyvenimas šiandien, kokios mintys lanko, dėl ko pergyveni, apie ką svajoji“, – aiškino R. Bartkevičius.

Ričardas Bartkevičius. „Svetimšalis“
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Kuo gyvas šiandien dailininkas? „Stengiesi nenustoti kurti. Kūrėjui, bet kuriuo atveju, kirba noras parodyti kitiems, kalbėti žiūrovui. Vien tai, kad paišysi, tapysi, fotografuosi, filmuosi, rašysi į stalčių, darbus uždarysi sandėliuke – ne pati geriausia išeitis. Kūryba – tavo komunikacijos būdas, nori pasidalinti patirtimi, kuri susikaupė per gyvenimą, yra būdinga, kaip to krašto, regiono gyventojui. Tikiesi, kad tai aktualu ir kitiems. “, – sakė R. Bartkevičius.

Pašnekovas tikino norintis, kad žiūrovas taptų proceso dalyviu. „Nors darbai ne visi linksmi, yra ir liūdnų, visgi visada palieku šiokį tokį žaidybinį elementą – šiandienos kontekste norisi būti kiek įmanoma optimistiškesniu. Kiek tai pavyko, nuspręs žiūrovai“, – kalbėjo dailininkas ir pridūrė, stengęsis į viską žiūrėti rašytojo Balio Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ taško – žvelgė pozityvesniu būdu, nors ir egzistuoja sudėtingos problemos.

Besistengiant atkreipti žiūrovo dėmesį menininkai sugalvoja pačių įvairiausių jo pritraukimui būdų. Kartais šie net šokiruoja. Pasižymintis subtilia tapyba, vienas žymiausių lietuvių neoekspresionizmo atstovų R. Bartkevičius taip pat ne kartą spaudoje yra užsiminęs, kad turi tikslą nepalikti abejingų.
Kokia reakcija priimtiniausia? „Galvoju, jei žmogus bent kaip nors reaguoja, tai jau gerai. Daug blogiau, jei nereaguoja į nieką“, – apie visuotinį abuojumą, kaip blogybių šaltinį prabilo menininkas.

Ričardas Bartkevičius. „Tapau“
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Kūryba, kaip sluoksniuotas pyragas

R. Bartkevičiaus darbai daugiaprasmiai, nors jų pavadinimai kartais ir paprasti. Autorius savo kūrybą palygino su sluoksniuotu pyragu. „Kažkas gali giliau, iki kokio penkto sluoksnio prisikasti“, – kviesdamas ieškoti gilesnių, filosofinių minčių intrigavo kūrėjas.

Dailininko tapybą, atsižvelgdami į potėpių pobūdį menotyrininkai apibūdina, kaip gestišką, ekspresyvią, spontanišką. Paklaustas, ar kūrėjo braižas labiau priklauso nuo charakterio bruožų ar meno mokyklos, R. Bartkevičius pripažino, kad tapydamas gali sau leisti būti pačiu savimi, tokiu, koks yra iš tiesų. Būdamas visuomenėje taip elgtis gali ne visada – įpareigoja darbo aplinka, įvairios situacijos ir aplinkybės.

„Likimas taip lėmė, kad pasirinkti mokytojai buvo artimi mano vidiniam būviui. Jei reiktų būti pedantišku, šioje vietoje tikriausiai negalėčiau likti, kankinčiausi, nesisektų“, – svarstė pašnekovas.

Nors R. Bartkevičiaus tapyba artima abstrakcijos žanrui, tačiau visuomet galima įžiūrėti apčiuopiamo pasaulio vaizdą. Dailininko manymu, toks matymas susiformavo dar vaikystėje – pirmieji dešimt gyvenimo metų prabėgo bažnytinio meno, barokinės aplinkos apsuptyje.

„Užaugau Vilniaus senamiestyje, netoliese Domininkonų bažnyčios. Kai buvau dar visai mažas, mane tėvai palikdavo prižiūrėti kaimynystėje gyvenantiems senukams, jie bažnyčią valydavo, plaudavo grindis. Ir aš šalia, kur nors ant suolo pasodintas. Tikriausiai tai ir lėmė pasaulėjautos susiformavimą. Ko gero, jei būčiau užaugęs Fabijoniškėse ar Žirmūnuose tikriausiai būčiau kitoks“, – samprotavo dailininkas.

Ričardas Bartkevičius. „Trys draugės“
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Tėvai puoselėdami vaikų talentą, nukreipia atžalas vienokia ar kitokia linkme. Tačiau R. Bartkevičius pasakojo, kad nesąs iš tų, kuriuos kas nors pastūmėja – nors gabumai dailei pastebėti dar ankstyvame amžiuje. „Atsimenu jau darželyje skyriausi nuo kitų – žurnalėlyje išspausdino darbelį, pirmoką pakvietė į televizijos laidą. Lankiau dailės būrelį. Tad gan anksti viskas prasidėjo. O gyvenimas buvo įvairus, ne iškart po mokyklos pasukau į dailę“, – pradžios kelią prisiminė dailininkas.

Tų dvejonių esą yra nuolat. „ Ne visada, kaip tie paveikslai, esi spindintis, kartais suabejoji, bet eini tuo savo keliu, kiek pajėgus esi“, – sakė jis.

Užtepi dažus – palieki savo ženklą

Daug metų dirbęs, įkūręs dailės katedrą anuometiniame Lietuvos edukologijos universitete (LEU), po jo reorganizavimo R. Bartkevičius dabar turi šiek tiek paskaitų Vytauto Didžiojo universitete, Kaune. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) dirba administracinį darbą, yra studijų kokybės skyriaus vadovas.

Kaip pastebėjo R. Bartkevičius, dabartiniam jaunimui šiandien atsivėrusios daug didesnės galimybės, visiškai kitos sąlygos. „Anksčiau nuolatiniai apribojimai, draudimai. To negalima, ano negalima... Kita vertus, galbūt tuomet buvo didesnė motyvacija. Nors, gal kaip pasižiūrėsi: dabar irgi aktyvūs, VDA daug pokyčių – nauja rektorė, nauja administracija. Stengiamasi siekti daugiau atvirumo, demokratijos, atsisukimo į darbuotojus ir studentus“, – samprotavo pašnekovas.

Dėl karantino nuotolinėmis tapusios studijos, R. Bartkevičiaus manymu, taip pat įneš naujovių, turės savų privalumų. „Prisėdęs prie kompiuterio gali pamatyti pasaulinio garso meno kūrinius, turėti priėjimą prie virtualių bibliotekų, virtualių parodų, gali užsiimti sklaida. Kiek akademija turi galerijų, kiek parodinių erdvių, didelius tarptautinius ryšius... Jaunimas gali dalyvauti pačiuose įvairiausiose projektuose – puikios sąlygos“, – šiandieninių studijų privalumus vardijo dailininkas.

Ričardas Bartkevičius. „Apie meną“, 2020
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Neabejotinai daugiau perspektyvų. Bet, kaip sakė R. Bartkevičius – kiekvienas gyvena savo laike. „Ką padarysi, pasvajoji, jei dabar galėčiau būti studentu... Visgi mokytis niekada nevėlu, niekas nedraudžia įsijungti kompiuterio, kažką stebėti, pasižiūrėti. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą žingeidūs. Negalėčiau sakyti, kad tai priklauso nuo charakterio ar būdo, tai priklauso, kaip gyvenimo aplinkybės susiklosto. Na, bet kas nori – turi visas galimybes“, – konstatavo jis.

Sakoma, kad tapyba – mirusi kalba. Geriausi portretai, peizažai ir natiurmortai jau nutapyti, o fotografija jau šimtmetį perėmusi įamžinimo funkciją, naujos medijos išgyvena pakilimo laikotarpį.

Tačiau R. Bartkevičius su tokiais teiginiais nesutinka: kol žmonės gyvi, tol bus gyva ir tapyba. „Taip, gali atsirasti naujų priemonių, tačiau prisiminkime, buvo visokių kalbų: knygų nebereikės, filmų, kino teatrų ar teatrų. Ir ką? Iš tikrųjų, tapyba yra viena iš nedaugelio dailės sričių, turinti tiesioginį kontaktą su žmogumi – užtepi dažus, tai tavo ženklas, tu jį palieki. Užtenka pažiūrėti į vaikus, kaip jiems patinka piešti, žaisti dažais, lipdyti. Tai viena seniausių ir organiškiausių raiškos priemonių žmogaus prigimtyje“, – tapybos nemirtingumu įsitikinęs dailininkas.

Tapytojas R. Bartkevičius gimė 1959-aisiais, Vilniuje. 1986 -aisiais baigė tapybos studijas tuometiniame valstybiniame dailės institute (dabar VDA). Nuo 1990-ųjų LEU profesorius. 1997-aisiais R. Bartkevičius laimėjo Speyr miesto stipendiją, gyveno Vokietijoje. 1993–2003-aisiais dalyvavo grupės „Individualistai“ veikloje. Apdovanotas Aukščiausio laipsnio valstybės stipendija (1999, 2004 m.). Menininko kūrinių yra Lietuvos ir užsienio dailės muziejuose bei privačiose kolekcijose.