Literatūros naujienų sekimas, tekstų apie knygas skaitymas V. Kulvinskaitei-Cibarauskei – darbas. Ji redaguoja literatūros kritikos skiltį kultūriniame leidinyje „Literatūra ir menas“, rašo recenzijas, apžvalgas.

Šiemet pasirodė daug dėmesio vertos poezijos

Paklausta, kur ieško atsiliepimų ar rekomendacijų apie geras knygas, filmus ar renginius šypsodamasi sakė, kad dažniau tenka pačiai būti „patariamuoju balsu“. „Ir tai nėra lengva, nes nėra vienos „geros knygos“ sampratos. Skiriasi žmonių lūkesčiai, skoniai ir literatūrinis išprusimas, todėl tai, kas vienam – gera literatūra, kitam bus nepaskaitoma, nesuprantama. Todėl ir kino filmų, spektaklių, koncertų rekomendacijų klausiu tik tų žmonių, kurių skonis artimas maniškiam“, – sakė ji.

Kaip ir visada, vienu metu skaito „krūvą knygų“. Kadangi V. Kulvinskaitė-Cibarauskė rengia apžvalgą apie šiuo metu Lietuvoje populiarias verstines knygas, nusprendė perskaityti daugelio išgirtą Trent Dalton bestselerį „Berniukas nuryja visatą“. „Kūrinys keistas – kupinas ašaras spaudžiančios patetikos, schematiškų personažų ir alogiškų, bet efektingų siužetinių vingių“, – nesidžiaugė atradimu pašnekovė.

Jos nesužavėjo ir visame pasaulyje išliaupsintas Jean Cummings romanas „Amerikos purvas“. „Kita vertus, suprantu, kodėl tokios knygos mėgstamos – jos suteikia viltį, kad net sunkiausios situacijos žmogaus nesužlugdo. Tai melas, žinoma, tačiau daug kam jo reikia“, – apie dažno norą pabėgti nuo tikrovės prabilo V. Kulvinskaitė-Cibarauskė.

Savo eilės laukia naujasis Rimanto Kmitos romanas „Remyga“ apie Afganistano kare traumuotą į gimtuosius Šiaulius grįžusį vaikiną. Per literatūrinį festivalį „Vilniaus lapai“ autoriaus skaityti fragmentai, kuriuose vyravo realizmo ir siurrealizmo elementai, V. Kulvinskaitę-Cibarauskę suintrigavo.

Foto: Leidykla "Tyto alba"

Šiais metais, V. Kulvinskaitės-Cibarauskės įsitikinimu, pasirodė daug dėmesio vertų poezijos knygų. Rekomendavo grubiu emocionalumu išsiskiriančią poeto ir eseisto Manto Balakausko eilėraščių knygą „Apmaudas“, Antano A. Jonyno grakščius ir vaizdingus „Naujuosius sonetus“, išpažintinei poezijai artimą tariamai naivių, paaugliškų intonacijų prisodrintą ir dėl to savotiškai nostalgišką debiutinę Nojaus Saulyčio knygą „SMS gėlytė“, kalbos žaismę, sakralumą ir obsceniškumą aktualizuojančią Tomo Petrulio „Sterili“.

Pati literatūros kritikė prisipažino mėgstanti knygas, kurios pakeičia – suteikia galimybę į reiškinius, įvykius, žmonių ar daiktų ypatybes pažvelgti naujai, pamatyti, ko anksčiau nepastebėdavusi.

Prie prastų knygų sugrįžti neverta

Pasmalsavus, kaip atrodo literatūrės kritikės skaitymo ritualas, ir ar dažnai norisi pasibraukti reikšmingas mintis, V. Kulvinskaitė-Cibarauskė tikino, kad knygas brauko, paraštėse komentarus rašo tada, jei turės parengti knygos recenziją ar apžvalgą.

„Tačiau jei skaitau savo malonumui, leidžiu tiesiog mėgautis tekstu – tuomet užvertus knygą lieka tai, kas svarbu man asmeniškai“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasitaiko, kad knyga nesudomina, tad kaip elgtis tokiu atveju – mesti ar sugrįžti prie jos vėliau? „Yra skirtumas, ar knyga nesudomina, nes šiuo metu man aktualūs kiti dalykai, ar todėl, kad tai tiesiog prasta knyga – tokių iš tiesų labai daug ir grįžti prie jų neverta. Sugrįžti verta tada, kai skaitant junti, jog knygoje yra kažkas, ko suprasti nepajėgi, bet tai intriguoja, kelia klausimus, vidinius svarstymus“, – paaiškino literatė.

Jei anksčiau mėgavomės spektakliais, naujausiomis premjeromis įvairiuose teatruose, tai karantino metu kasdien vis labiau virtualėjame. Tačiau V. Kulvinskaitė-Cibarauskė prisipažino filmuotų spektaklių, operų nemėgstanti.

„Manau, šiuos kūrinius reiki stebėti gyvai, justi nuo scenos sklindančią energiją. Tačiau mėgstu stebėti ir klausytis koncertų įrašų: visai neseniai klausiausi Nicko Cave koncerto tuščioje Londono salėje įrašo per LRT radiją. Dainininkas kūrinius atliko vienas, pritardamas sau fortepijonu – toks minimalizmas ir Cave‘ui būdinga melancholija labai derėjo prie rudeniškos nuotaikos“, – dalijosi įspūdžiu ji.

Trūksta garsios muzikos, atsipalaidavimo

Viso karantino metu V. Kulvinskaitei-Cibarauskei labiausiai trūko (ir dabar trūksta) gyvų koncertų, vakarėlių – garsios muzikos, atsipalaidavusių šokančių žmonių, šviesų.

Taip, daugelis gyvi prisiminimais. Tarpkarantininiu laikotarpiu visi suskubo lankytis koncertuose. V. Kulvinskaitė-Cibarauskė – ne išimtis, tuo metu spėjo aplankyti gana daug renginių – nuo Isla vakarėlio „Empty Brain Resorte“, „Loftas Fest“ koncertų iki „Vilnius Jazz“ renginių.

„Buvo labai smagu išgirsti DJ Sagą – grojo „Lofto“ festivalyje. Esu jo gerbėja nuo paauglystės, nuo pirmųjų reivų. Labai nudžiugino ir tie keli vakarėliai, kuriuos surengė „Vilniaus socialinis klubas“ Naujininkuose – čia labai trūko alternatyvios erdvės. Taigi, gerų vakarėlių tikrai buvo, o gerumo požymiu laikau tai, kad muzikos, žmonių, šviesos ir erdvės kombinacija nuneša, užhipnotizuoja, leidžia kelioms valandoms sustabdyti minčių srautą ir tiesiog atsiduoti garsams“, – žaismingąją savo pusę atskleidė pašnekovė.

Pokalbiui pasisukus apie filmus ir serialus V. Kulvinskaitė-Cibarauskė pasakojo turinti du serialus, kuriuos gali žiūrėti vis iš naujo ir iš naujo – tai „Tvin Pyksas“ ir „Sopranai“. Žavi humoro ir žiaurumo, niūrumo dermė, tai, kad personažų poelgiai parodomi iš skirtingų perspektyvų.

Šiuo metu V. Kulvinskaitė-Cibarauskė panirusi į serialą „The L Word“.

„Jis absoliučiai fenomenalus ne tik dėl nostalgiją keliančių 2000-ųjų pradžios madų (pradėtas filmuoti 2004), bet ir dėl siužeto – pagrindinės personažės yra Los Angele gyvenančių lesbiečių draugių grupelė. Jos įsimyli ir skiriasi, pykstasi ir taikosi, susiduria su nuolatiniu ambivalentišku „normaliųjų“ požiūriu – moterų ryšys tuo pat metu ir diskriminuojamas, ir fetišizuojamas“, – trumpai siužetą atpasakojo literatė.

Savotišku karantino atradimu V. Kulvinskaitė-Cibarauskė vadina Karen Shakhnazarov filmą „Zero miestas“, sukurtą dar 1988 m. „Paranojiška tamsi socialinė tragikomedija. Filmas sukurtas Sovietų sąjungoje, keista, kad cenzūra jį praleido. Kitas pastarųjų mėnesių „atradimas“ – 1922 m. filmas „Häxan“ – tai pseudodokumentika apie raganas, raganavimą“, – įdomesnius pasirinkimus vardijo ji.

Prieš karantiną spėjo apsilankyti parodose

Neseniai virtualioje platformoje praūžusi „Scanorama“ pažėrė naujų premjerų. Tačiau V. Kulvinskaitė-Cibarauskė tikino nepasinaudojusi galimybe – festivalinius filmus norėtųsi žiūrėti kino teatro salėje, o ne per kompiuterį, prie kurio ir taip prasėdi didžiąją dalį dienos. Tačiau virtualius literatūrinius renginius, festivalius, knygų pristatymus žiūri, nes šiuo metu tai vienintelė galimybė sekti literatūros procesą.

Prieš kultūros įstaigas uždarant antram karantinui muziejuose ir galerijose buvo spėjusi nuvilnyti parodų banga. Labiausiai iš pastaruoju metu aplankytų parodų V. Kulvinskaitei-Cibarauskei patiko Aurelijos Maknytės „Gamtos kabinetai“ ir Remigijaus Treigio „Nematomas Vilnius“.

„Abi parodos vienu metu atidarytos Vilniaus rotušėje ir abi suteikė galimybę susimąstyti apie tai, ko kasdienė akis nemato, nepastebi. A. Maknytės paroda priminė apie mus supančią ir mumyse esančią gamtą, kurią simbolizavo Rotušėje patiesta gyva veja, iki baltumo nugludintos miško žvėrių kaukolės, puvėsiai. O iš Treigio fotografijų prieblandos išnirdavo neatpažįstami kasdien matomi Vilniaus architektūros elementai – pastatų fasadai, skulptūros“, – pasakojo ji, ką spėjusi išvysti.

Taip pat V. Kulvinskaitei-Cibarauskei patiko muziejuje „Buvusi areštinė“ per Kultūros naktis atidaryta trijų dailininkų Michæl Kimt, Andriaus Makarės Makarevičiaus ir Artūro Arcės Rožkovo paroda „ISO: 2 × 40 + 12“.

„Areštinės celėse buvo eksponuojami kūriniai, kuriuos menininkai sukūrė pavasarį per karantiną. Atidarymo metu koridoriuje prie pulto grojo didžėjai. Manau, toks represinės, niūrios erdvės perprasminimas, paverčiant ją meno, muzikos erdve yra puikus sumanymas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Vis daugiau laiko praleidžiant namuose, ne vienas prabyla apie prasmingesniu tapusį laisvalaikį, patobulėjusias jo formas. Tačiau V. Kulvinskaitei-Cibarauskei šis laikas neatnešė ypatingų pokyčių ar naujų užsiėmimų, išskyrus tai, kad, užsidarius pilateso studijai, pradėjo kasdien sportuoti namuose.

„Izoliacija, judėjimo apribojimai tiesiog susiaurino ir sulėtino gyvenimą, sustiprino lietuviams ir šiaip būdingą paranoją, asocialumą. Norėčiau, kad šis etapas greičiau baigtųsi, kad pasaulis vėl būtų toks, koks buvo – su kelionėmis, koncertais, mieste šurmuliuojančiais žmonėmis. Tačiau greičiausiai taip, kaip buvo, jau nebus. Kita vertus, bus kažkaip kitaip, o tai irgi visai intriguoja“, – V. Kulvinskaitės-Cibarauskės balse netrūko pozityvumo.