Paklaustas, kokių naujų užsiėmimų įnešė karantino laikas, kaip pasikeitė jo laisvalaikis, Lietuvos dailininkų sąjungos narys sakė, kad ir taip namuose praleidžiąs nemažai laiko, nes čia turi dirbtuves. „Amžinas karantinas“, – šypsodamasis sakė menininkas, tačiau radęs progą pasigyrė, kad laikmečiui padovanojus dar daugiau laiko namuose išnaudojo jį maisto gaminimui.

Seka leidyklų naujienas

Kalbėdamas apie knygų ar filmų pasirinkimą tikino nesikliaujantis draugų rekomendacijomis. Na, nebent kartkartėmis. „Draugas draugui nelygu. Draugui gal tiko knyga, o man gali nepatikti, ir priešingai. Šiaip turiu mėgstamas leidyklas („Kitos knygos“, „Apostrofa“) ir seku jas. Labai mėgstu senas knygas“, – pažymėjo jis.

Dailininkas prisipažino labiau linkęs rinktis gyvą, popierinę knygą. Tai, anot jo, yra nepakartojamas jausmas. „Žinoma suprantu, kad elektroninė knyga užima mažiau vietos ir patogiau, bet esu tik vieną perskaitęs ( Nick Cave „The Death of Bunny Munro“), ir tai tik dėl to, kad Lietuvoje nebuvo“, – sakė A. Makarevičius.

Na, o skaitymo ritualai priklauso nuo pasirinkto kūrinio. Dažniausiai A. Makarevičius knygas skaito kelionės metu arba namie, gurkšnodamas kavą. Vasarą – patinka skaityti gamtoje.

Būna, kad į rankas patenka knyga, kurios niekaip negali įveikti. Bandai ir šiaip, ir taip, o ji nepasiduoda. Vieni meta į šoną, kiti gi priešingai, bando sukramsnoti „kietą riešutėlį“. M. Makarevičius neslepia – tokioms knygoms tiesiog gaila laiko, ypač žinant, kad yra aibė dar neskaitytų kūrinių.

Minčiai, kad kiekvienai knygai turi ateiti tinkamas laikas, dailininkas pritaria tik iš dalies – pasitaiko, kad niekada tokios neatsiverčia. „Dažniausiai duodu šansą iki pusės knygos, bet jei vidury ir dar vis nekabina... Tai ne mano knyga“, – įsitikinęs jis.

Karantinas su Hemingvėjum

A. Makarevičius dažniausiai renkasi filosofines, poezijos, biografines knygas, klasikinę literatūrą.
Pavasario karantiną sakėsi praleidęs su Ernesto Hemingvėjaus, Viktoro Pelevino kūryba. O lengvam pasiskaitymui, anot dailininko, ypač tinka Jaroslavo Melniko „Adata“.

Lapkričio metui, anot pašnekovo, labai tinka skaityti Valdo Papievio „Odilė“, Kęstučio Navako kūryba.

Žiūrėdamas filmus dailininkas stengiasi patikusias mintis ar originalias idėjas dėtis į galvą. Čia, pasak dailininko, sudėtingiau nei su knygomis, kai skaitydamas ieškai citatų. „Domina įdomūs sprendimai, tokie kaip apšvietimas, scenos. Išgirstos frazės ar muzika.Todėl kartais taip norisi kažko paprasto, lengvo“, – pastebėjo pašnekovas.

Foto: Goodreads


Labiausiai dailininką sudomina dokumentika, biografinės juostos, klasikinis, eksperimentinis kinas, Skandinavijos šalių kinas.

Dailininkas patarė atkreipti dėmesį į visus garsaus italų modernistinio kino režisierius Michelangelo Antonioni , prancūzų naujosios bangos režisieriaus Jean-Luc Godard, švedų kino Ruben Östlund, rusų aktorės ir režisierės Renatos Litvinovos kūrinius, ankstyvojo posovietinio laikotarpio Rusijoje esmę filmais apie nusikaltimus ir karą Čečėnijoje atskleidusio Aleksejaus Balabanovo kūrybą.