Jaunimo teatre pastatytam Don Kichotui virtualybė negresia

Turbūt nėra blogesnio laiko kalbinti režisierių, kai jo spektaklio premjera pakimba ant plauko: dėl karantino apribojimų Jaunimo teatre lapkričio 27 d. numatytas Adomo Juškos spektaklis „Don Kichotas“ pagal ispanų rašytojo Miguelio de Cervanteso kūrybą turės būti atidėtas. Premjerai uoliai ruošiamasi, tad teiraujamės A. Juškos ar jis nesijaučia taip, lyg pats kovotų su vėjo malūnais?

Režisierius neneigė, kad dėl susiklosčiusios situacijos visas teatro kolektyvas jaučiasi keistai: „Šis darbas reikalauja stabilumo gyvenime, negali visiškai atsiduoti kūrybai, jei gyvenime yra rimtesnių problemų. Sunku susikoncentruoti į scenas, kuriose repetuojame klounus, spardome vieni kitiems užpakalius... Sunku įeiti į vaidmenį, kai prieš repeticijas vyksta kalbos apie tai, kiek šalyje naujų koronaviruso atvejų, kaip užsidarinėja viskas.“

Jei prarandame erdvę – prasti reikalai

Spektaklio premjera buvo numatyta lapkričio 27 d., o karantinas įsigaliojo lapkričio 7-osios vidurnaktį ir truks iki lapkričio 29 d. Stabdoma muziejų, teatrų, kino teatrų veikla.

A. Juška neslėpė esantis, palyginus „geroje situacijoje“ – finansavimas dėl to nedings. „Problema ta, kad po mėnesio pertraukos reikės vėl viską pradėti. Dabar jau visi įsivažiavę, yra medžiagoje. Vyksta didžiausias darbas, kuris reikalauja susikaupimo, dabar staiga tai nutraukti – mėnesiui, pusantro? Taip, šis spektaklis anksčiau ar vėliau pasirodys, bent jau tai žinome. Teatras yra, aktoriai nepabėgs, šis darbas nenueis veltui. Dirbame taip, tarsi premjera būtų savu laiku“, – sakė režisierius.

Per karantiną įstaigoms leidžiama teikti nuotolines paslaugas. Galbūt ir teatras galėtų būti virtualus, nesiruošiama tokiam scenarijui? „Geras klausimas, tik ne man. Žmonėms, kurie planuoja repertuarus. Iš mano pusės, viskas paprasčiau. Darome spektaklį, esu už jį atsakingas. Don Kichotą repetuojame jau keturis mėnesius, konkrečiai scenai. Būtų absurdas jį bandyti kelti į virtualią erdvę“, – įsitikinęs režisierius.

A. Juškos manymu, spektaklius galima būtų rodyti virtualiai, tik reiktų tai planuoti nuo pat pradžių. „Kalbant apie Don Kichotą – niekaip, nėra tokio varianto. Ką tada mes tuos keturis mėnesius veikėme? Jeigu paskutinę sekundę pastatytume kamerą ir leistume tokį variantą, viskas netektų prasmės“, – nė kiek neabejojo teatralas.

Ko gero, virtualiu tapęs teatras prarastų savo esmę, juk čia svarbų vaidmenį vaidina visi trys elementai: gyva scena, aktoriai ir žiūrovai. „Teatre visai kitaip galime koncentruoti žiūrovo žvilgsnį. Antrame plane esantį aktoriaus veidą žiūrovas gali matyti žymiai geriau, nei visa tai, kas vyksta aplink, jei veiksmas taip sustyguotas. Jei visą sceną įveikliname – žiūrovas mato bendrą foną. Čia veikia visokie erdvės dalykai, kurie neatsiejami nuo šito meno, pavadinkime, medijos. Svarbus momentas – aktorius ir erdvė. Jei prarandame erdvę – prasti reikalai“, – prigimtinį teatro veikimo principą bandė paaiškinti A. Juška.

Iš manęs joks aktorius, toli gražu

24-erių režisieriui pačiam yra tekę pabūti aktoriumi, Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Cinkas“ (2017). „Visi sako, kaip gerai, kad išbandei ir tą, ir tą. Iš tikrųjų, iš manęs joks aktorius, toli gražu. Tiesiog pasibandymas, eksperimentas įdomumo dėlei. Priešingai, nei dabar mano kuriamo spektaklio pagrindiniai aktoriai – jie tikri. Režisūra – mano amatas, to mokiausi ketverius metus, jau antrus dirbu. Turiu visai kitokį santykį į vaidybą ir režisūrą“, – sakė A. Juška.

Visgi savo kelio į teatrą A. Juška nevadina kryptingu ėjimu tikslo link. „Iš tikrųjų, į teatro režisūrą pakliuvau atsitiktinai. Ne tie dalykai tada rūpėjo. Žinojau, kad reikia kažką studijuoti, tad pasirinkau. Tame daug atsitiktinumų. Galvojau apie kiną, bet tais metais nerinko kurso. Pamaniau, galiu metus pastudijuoti teatrą, jei nepatiks – išeisiu“, – tikino savęs neįspraudęs į griežtus rėmus A. Juška.

Tačiau studijuoti patiko, labiausiai džiugino tai, kad gali matyti gyvą ir apčiuopiamą kūrybos procesą. „ To nėra kine, absoliučiai kitoks, skirtingų prigimčių procesas. Trijų etapų – rašai scenarijų, nufilmuoji, montuoji. O teatre matai, kaip viskas gimsta prieš tavo akis, kaip kūrinys auga, susikuria spektaklis“, – su užsidegimu kalbėjo A. Juška.

Šviesaus atminimo E. Nekrošiaus mokinys, 2018-aisiais dar būdamas trečiakursiu debiutavo Valstybiniame jaunimo teatre su spektakliu „Šveikas“, pagal Jaroslavo Hašeko knygą „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. 2019-ųjų pavasarį A. Juška žiūrovams pristatė naują savo darbą „Fikcijos“, paremtą Jorge Luiso Borgeso apsakymais. Ir galiausiai – Roberto Schneiderio romanu paremtas „Miego brolis“.

Autorių, pagal kurio kūrinį bus statomas spektaklis kiekvienas režisierius renkasi skirtingai. A. Juška sakė, kad jo pasirinkimai gimsta iš pomėgio daug skaityti, ieškodamas idėjų gali mėnesį sėdėti bibliotekoje.

Visgi prisipažino, kad artėjant naujai premjerai jis negalintis skaityti naujų kūrinių:
„Nervinantis ir užknisantis dalykas. Likus keliems mėnesiams iki premjeros supranti, kad viskas, atėjo ta diena – negali perskaityti nė vieno žodžio, nė vieno kūrinio, kuris nėra apie statomą spektaklį.“

Nepatyrusį režisierių patyrę aktoriai gali tiesiog „suėsti“

Viename savo interviu A. Juška yra sakęs, kad vienus sprendimus scena priima, o kai kuriuos tiesiog išspjauna. Toks supratimas, pasak pašnekovo atėjo per praktiką. „Kartais sugalvoji sprendimą scenai, atrodo, va, čia yra TAI. Tačiau atėjęs į repeticiją – bandai, bandai ir … nieko. Galiausiai supranti, kad intuicija eina pirmiau visų teorinių knygų, nuostatų. Turi pajausti gerai tai ar blogai, o vėliau argumentuoti sau ir kitiems“, – dalijosi atradimais jis.

Toks repetavimo „bandymo keliu“ procesas – varginantis. „Repetuojant Don Kichotą praėjo keturi mėnesiai, kiti seniai būtų išleidę. Bet, nesakau, kad tai yra blogai. Pajauti priežastis, po to jas įsivardini, kodėl būtent taip, o ne anaip. Priežastys skirtingos, šimtai dalykų, kurių tu tiesiog turi išmokti, kitus – pajausti. Šių scenos dėsnių niekur nesurasi išrašytų, o jei surastum – nebūtų jokio įdomumo“, – apie paslaptingą teatro pasaulį kalbėjo režisierius ir pridūrė, kad tai kartais yra panašu į poetinius dalykus, jų nepaversi dogmomis.

Aktoriai garsėja gebėjimu persikūnyti į vaidinamą personažą, o režisieriai – savo griežtumu. Paklaustas, kokiu režisieriumi save laiko, A. Juška tikino, bandantis elgtis profesionaliai. „Iš kitų nereikalauju daugiau nei iš savęs, bandau būti reiklus sau ir kitiems. Geras tai bruožas ar ne – nežinau. Kitaip nemoku“, – šypsodamasis pareiškė jis.

A. Juška pripažįsta – nepatyrusį režisierių patyrę aktoriai gali tiesiog „suėsti“. „Visko iki galo nežinai, bet ir iš kur gali žinoti, ką tik išėjęs iš universiteto. Žinoti geriau už aktorius, kurie tą darbą dirba dvidešimt metų... Aktoriams esu dėkingas, kad sukuria normalias sąlygas nežinoti. Užuot apsimetus prieš juos ar save (tai neveda į gerą), sakau nežinau, pagalvosiu. Ačiū jiems, tai didžiausia dovana, kad nereikia vaidinti autoriteto. Mato, kad sąžiningai dirbu“, – sakė pašnekovas.

Teatro scena, anot režisieriaus, yra nuostabi, priima oneirišką pasakojimą, sapniškus vaizdinius. „Tarp realybės ir sapno, tarp fikcijų ir realybės, šis santykis man itin įdomus. Apie tai kalbama premjeriniame spektaklyje Don Kichotas. Apie savo vidinio pasaulio, prasmės, vertės kūrimą, tikėjimą. Kas yra tikėjimas? Kūrybinis procesas, aktas, nebūtinai kalbant apie religiją“, – aiškino režisierius.

Su karštu krauju venose

Liūdnojo Vaizdo riteris ir Sančas Pansa – archetipinė personažų pora, įkūnijanti dvejopą žvilgsnį į pasaulį. Į iliuzijų pasaulyje gyvenančius idealistą ir realistą šiandien žvelgiama gan stereotipiškai. Vis dėl to, visi sutinka, kad tai dvigubą dugną turintis pasakojimas. Kokių bruožų įgis dabartinis Don Kichotas?

„Iki šiol niekas nesutaria koks yra Miguelio de Cervanteso Don Kichotas. Vieniems jis beprotis, kitiems silpnas, tretiems – stiprus. Negali sakyti, kad yra vienas personažas. Taip, knygoje aprašytasis, bet...“, – nutęsė mintį A. Juška.

Režisierius Don Kichotą apibūdino, kaip „iš laiko išėjusį žmogų“, bandantį gyventi laikais, kuriuose egzistavo nykštukai ir užkerėtos damos. „Šie laikai nėra kažkur praeityje, to niekada nebuvo, bet personažas tuo tiki. Laikmečio klausimas čia nėra toks svarbus, kaip pats santykis. Jį pakeisti, būtų pavojinga“, – samprotavo jis.

Bet aišku, spektaklyje neišvengiamas naujas požiūris, interpretacija. Don Kichoto vaidmuo atiteko aktoriui Aleksui Kazanavičiui, o ginklanešį Sančą Pansą įkūnys aktorius Andrius Bialobžeskis.

„Pagrindinio personažo kūrime dalyvauju mažiau nei Aleksas – jo indėlio nepalyginsi. Įdomūs ieškojimai. Man labai patinka, kaip jis mato Don Kichotą, kaip vaidina“, – apie bendrą kūrybinį potencialą kalbėjo A. Juška.

Režisierius nenorėtų, kad spektaklis būtų banalus, atlieptų per amžius nusistovėjusį įsivaizdavimą apie Don Kichotą, kaip idealistą. Tai esą atsispindi daugelyje lig šiol pastatytų spektaklių, filmų.

Savo ruožtu A. Juška siekia sukurti žmogišką personažą, kenčiantį, turintį kūną, kurį skauda, lygiai taip pat, kaip mums, „su karštu krauju venose“.

„Skaičiau straipsnį, parašytą prieš trisdešimt metų, kuriame rašoma, kad vaizduoti Don Kichotą, kaip beprotį yra pasenęs dalykas, nes jis taurus žmogus. Tačiau šiandien viskas priešingai, atvaizduoti jį, kaip taurų idealistą būtų banalu. Dabartinis Don Kichotas visiškas beprotis, kuriame gali atrasti ne tik idealistinių, romantinių idėjų, bet ir žmogiškų silpnybių“, – sakė jis.

Galima tik paspėlioti, ką scenoje tenka išgyventi A. Kazanavičiui. Ar nenužudysite, – klausiu.
„Aleksas mėgsta pavojingas situacijas, nebent pats kur netyčia užsikars. Bandome pasaugoti – mušame ne taip smarkiai, kad skaudėtų. Skauda ne Aleksui, o Don Kichotui“, – nuramino režisierius.