Prieš gerus metus Šnipiškėse įsibėgėję infrastruktūros gerinimo darbai neseniai užbaigti. Nutiestas dviračių ir pėsčiųjų takas, pagerinta gatvių infrastruktūra. Strypeliais sužymėtos ribos virto tvorelėmis, kuriomis aptverti nuosavi sklypai. Baigėsi ir kalbos apie tai ar „sulyginant visus“ nebus pažeistas vietovės unikalumas.

Matyt, šiandien į šį klausimą geriausiai atsako A. Aleksandravičiaus fotografijų ciklas, kuriame įamžinta civilizacijos dar nepaliesta Šnipiškių dalis, vadinama Skansenu.

Algimantas Aleksandravičius


Netyčia užklydo važiuodamas automobiliu

Jau keturiolika metų Vilniuje gyvenantis fotomenininkas pasidžiaugė, kad dar spėjo užfiksuoti šį rajoną iki rekonstrukcijos, kurį atrado visiškai atsitiktinai – netyčia užklydo važiuodamas automobiliu pro Kalvarijų turgų į miesto pusę.

„ Esu surengęs didžiulę parodą apie Vilnių, tai mano pasakų miestas. Galvoju, juk čia irgi Vilnius – išlipęs pastačiau mašiną kažkokioje aikštelytėje, kur taiso skėčius. Manau, prasieisiu kiemu – Viešpatie, man atsivėrė tokie horizontai, tokie vaizdai... Namukai, langinės, tarp namų paliktas toks siauras tarpelis, kad praeiti turi skersuodamas. Tokį įspūdį padarė, kad man žandikaulis atkaro“, – emocionaliai pasakojo A. Aleksandravičius.

Negalėdamas atsistebėti rajoną išvaikščiojo skersai išilgai – ištisas tris valandas. „Pasidariau daug darbų. Paprieštaraučiau legendiniam prancūzų fotografui Henri Cartier-Bressonui, kuris patarė per mėnesį pasidaryti po vieną darbą – esą tuomet per metus turėsi dvylika darbų ir tai bus didelis derlius. Jei gyvas būtų, jam pasakyčiau: neturiu tokios prabangos per mėnesį sukurti vieną darbą – darau daug daugiau“, – tikino fotografijos meistras.

Šis kultūros vertybių sąraše esantis rajonas įtraukė A. Aleksandravičių. Vieną kartą atvažiavęs, čia vyko ir antrą, ir trečią, ir penktąjį kartą. „ Pradėtą ciklą toliau tęsiu, fotografuoju čia gyvenančius žmones, romų vaikus. Broliai brolius nešioja, laksto kaip vijurkai, kaip aitvarai – gražu man“, – sakė jis ir pridūrė norintis sulaukti vasaros, kai vietiniai turkšis „baleikose“, smagiai taškydamiesi vandeniu.

A. Aleksandravičiaus Šnipiškėse sutiko ir portretuose įamžino žurnalistą, keliautoją Liudą Dapkų, dailininką animatorių Pijų Čeikauską.

Algimantas Aleksandravičius


Apie Šnipiškes autorius jau turi sukūręs kone šimtą foto darbų. Kai kuriuos jų galima pamatyti ir A. Aleksandravičiaus feisbuko paskyroje.

Šis fotografo projektas neprasprūdo pro režisierės Dali Rust (Dalios Cibauskaitės) akis. Su komanda ji stato filmą apie Šnipiškes, kartu padeda A. Aleksandravičiui organizuoti parodas. Ateityje jos kuruojamoje svetainėje „Eik art“ bus galima pamatyti ir fotomenininko darbus.

Tarp kitko, parodai pavadinimą padėjo sugalvoti D. Rust komanda. Buvo manoma, kad Giedraičių gatvės 10-asis namas yra buvusi fotografo Juozapo Čechavičiaus (1818-1888) fotoateljė. Dabar visgi įrodyta, kad ne tame name jis gyveno, o daug toliau. Na, bet tas namas tapo tarsi atskaitos tašku – 276 žingsniai iki „Europos“.

Tačiau, šis skaičius turi ir mistišką reikšmę – tiems, kurie tiki skaičiais pagal angelus, puikiai žino, kad tai įsipareigojimas kažką duoti bendruomenei. Padėti tiems, kurie yra silpnesni.


Ne apie angelus

Jei ne apie mistiką, o realybę – Šanchajuje, kaip žinia, yra ir ne angelų. Rajonas gan pavojingas, o su fotoaparatu prasieiti, užduotis ne iš lengvųjų. „Už poros dienų man 60, esu toks postambis, o kai kepurę nusiimu – plikas. Nieko gero nežadantis vaizdas, ypač jei rūškanotas ar susiraukęs iš ryto atsikėlęs. Visi galvoja – vietinis, juolab kad su kaklaraiščiu nevaikštau“, – juokdamasis kalbėjo A. Aleksandravičius.

Visgi ir jam nepavyko išvengti „įdomesnių“ atsitikimų. „Prieš gerus porą mėnesių eidamas per kiemus norėjau kirsti Giedraičių gatvę. Priekyje matau eina trys vaikinukai, truputį įšilę, o vienas tiesiog, kaip koks žaltys hipnotizuodamas žiūri tiesiai man į akis. Ir aš žiūriu, bet jau pagalvoju, kad reikia kamerą ant kaklo užsikabinti, rankas atsilaisvinti. Suprantu, tuoj mane plėš – šviesios, vasariškos dienos metu. Visgi nesustoju ėjęs, jau jau turėtume prasilenkti, bet ne... Vaikinukas stabteli sugniaužęs kumštį. Nejauku, nors ūgiu už mane mažesni, lengvai apsinešę, bet jaunystė, o ir trise... Kad ir kaip būtų, pamaniau priešinsiuosi, negi kamerą atiduosiu ar leisiu mušamas. Bet nepažįstamasis žiūrėdamas į akis ištiesia kumštį ir rusiškai sako: saulėgrąžų nori? Sakau noriu, pabėrė į delną. Toks gražus kontaktas, o galvojau bus daug prasčiau“, – prisiminė patyręs nuotykį.

A. Aleksandravičiaus žodžiais tariant, nors yra visą Lietuvą „išfotografavęs“, kaimus, trobeles, mirusių žymių žmonių kapelius, išleidęs penkias knygas, menotyrininkų vadinamas fotografiniu epu – apie Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Sūduvą, niekas neprilygsta Šnipiškėms.

„Pralošė net etnografiniai kaimai Varėnos rajone Zervynos, Musteikos. Ateini, kelias prilytas tarsi pelkė, per tvoras jazminai lenda, alyvos žydi. Baldakimai, gonkos, smutkeliai. Ujujui... O skladukai, o spalvos! Tokios ryškios, tapybiškos. Esu juodai baltos fotografijos mėgėjas, bet čia supratau, reikia parodyti tą spalvą“, – pasakojo daugelio parodų, fotoalbumų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščių sudarytojas.

Algimantas Aleksandravičius


Išmaišęs visą šalį A. Aleksandravičius pripažįsta – galėtų būti gidu. „ Ruošdamasis fotografuoti gilinuosi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos praeitį, domiuosi pilimis, dvarais, taip praplečiu ir savo akiratį. Turiu jau nufotografavęs kokias 80 pilių – ir Lietuvoje, ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje ieškodamas buvusios Lietuvos valstybės nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tiesa, projektas dar nepabaigtas“, – sakė ne vieną Lietuvos ir užsienio apdovanojimą gavęs autorius.

Turbūt garsiam portretistui iki kaulų smegenų įgrisusi tema, tačiau vis vien negaliu nepasiteirauti: ko gi reikia geram portretui?

Nė kiek dėl to nesuirzęs A. Aleksandravičius šypsodamasis aiškino, kad pradžiai užtektų turėti bent aparatą ir šiek tiek šviesos: „Bent tiek, kad degtukas degtų... Ir turėti gerą akį, mygtuką nuspausti gali ir pirštų neturėdamas. Viską padaro ne aparatas, ne brangi technika, bet tai, ką tu sumąstai. Daug kas mane vadina sielovagiu, nes man gero portreto esmė yra nufotografuoti žmogaus vidų, o ne identifikuoti išorinį atvaizdą, tai mane mažiausiai domina.“

Kaip klausimą pateikiu viename fotomenininko interviu išsakytą mintį: įlįsti, šiek tiek į žmogaus vidų, mažom, purvinom kojytėm prasieiti ir tai užfiksuoti? Bet ar nebijos žmonės fotografuotis, kai mainais už portretą iš tavęs pavagia sielą? „Taip indėnai sakydavo. Nurimkit, truputį pasiimsiu, paskui grąžinsiu dvigubai. Jūsų nebus, o siela gyvens šituose energetikos pakrautose nuotraukose, – patikino fotografijos korifėjus.

„Viską padaro ne aparatas, ne brangi technika, bet tai, ką tu sumąstai. Daug kas mane vadina sielovagiu, nes man gero portreto esmė yra nufotografuoti žmogaus vidų, o ne identifikuoti išorinį atvaizdą, tai mane mažiausiai domina.“
Algimantas Aleksandravičius


Algimantas Aleksandravičius


Labiausiai slegia sąžinė

Svarbiausia, anot jo, pagarbus požiūris. A. Aleksandravičius pastebėjo, kad vyrus fotografuoti esą daug paprasčiau. Moterys dažnai sakančios, kad joms nereikia psichologijos, nori būti gražios, sau patikti: „Save dažniausiai matome prieš veidrodį – nusišypsome sau. Bet nematome profilio.
Plikti pradėjau dar jaunystėje, kokių trisdešimties – kažkas nufotografavo iš viršaus. Jėzau, koks į Leniną ant metalinio rublio panašus. Kai filme išgirsti savo balsą pagalvoji, – negi aš taip kalbu! Ta intonacija, tas garsas, atrodo ne tavo – ausyse kitaip jį girdi. Kiekvienas esame su tuo susidūrę. Priklauso nuo to, kokį susikuriame savo įvaizdį.“

Deja, net ir nenorėdamas gali įžeisti, įskaudinti žmogų: „Dėl to ypač pergyvenu. Labiausiai slegia sąžinė, niekas daugiau – ne ligos, o vidus... Po to bjauriai jautiesi, negali nusiprausti nei su vandeniu, nei su muilu. Negali nusigramdyti. Bet, jei prie gyvo nenueina, tai užkasus visi tie dalykai dilgėlėmis išauga. Ateina lietuvių moterys ir nuravi... Tavo visą skausmą, moralinę, dvasinę negalią.“

A. Aleksandravičiaus sukurti portretai įsirėžia į atmintį. Šviesaus atminimo rašytojas Ričardas Gavelis, aktorius Gediminas Girdvainis, režisierius Eimuntas Nekrošius...

„Mano Gavelį visi mato tik sudaužytais akiniais, o Girdvainį su ašara. Kokius portretus sukūriau, taip juos ir atsimins dabar. Kiekvienas menininkas, ką bedarytų: tapytų ar rašytų novelę, fotografuotų – pradžioje atskleidžia save. Kai fotografuoju, parodau emocijų paletę, esu plepus, bet ne plepys. Ateinu nuimti tą vidinį skalpą. Kai klausia, apie ką kalbėjausi su vienu ar kitu žymiu žmogumi, atsakau, kad verčiau juos kalbėtis mintimis“, – apie tikrąjį žmogaus grožį, kuris spinduliuoja iš vidaus kalbėjo fotografas.

Algimantas Aleksandravičius
„Labiausiai slegia sąžinė, niekas daugiau – ne ligos, o vidus. Bjauriai jautiesi, negali nusiprausti nei su vandeniu, nei su muilu. Negali nusigramdyti. Bet, jei prie gyvo nenueina, tai užkasus visi tie dalykai dilgėlėmis išauga. Ateina lietuvių moterys ir nuravi... Tavo visą skausmą, moralinę, dvasinę negalią.“
Algimantas Aleksandravičius

2017-ųjų rudenį fotografas kartu su kunigu Algirdu Toliatu ir rašytoja Lina Ever buvo išėję į žygį. Penkias dienas, kur teka Elbė, kur susijungia Vokietijos Saksonija su Čekijos Bochemija keliavo Dailininkų (Malerweg) keliu. Kalbėjosi apie Dievą ir meną, apie gamtą ir žmogų. Po kelionės A. Aleksandravičius surengė fotoparodą, o L. Ever išleido knygą „Kelyje“.

Ar fotografui svarbūs dvasiniai dalykai? „Man tai labai svarbu. Manau, kad be Dievo esu niekas. Nesu praktikuojantis katalikas, bažnyčioje keliais neinu. Turiu tai savo širdyje. Dažnai sakau, ačiū Dieve, kad esi, kad aš šiandien esu fotografas, o ne banditas. Kad be dvasinio mazochizmo suteiki ir malonių akimirkų. Esu tikintis, nebijau to pasakyti, man tai neatrodo banalu“, – atvirai kalbėjo pašnekovas.

Jis prisipažino, kad su kunigais jam įdomiau pabendrauti apie gyvenimą ar teologinius dalykus nei eiti išpažinties: „Tarp draugų – daug kunigų, visai kitas santykis. Nesivarginant dėl išpažinties – matyt, per daug turiu puikybės ar išdidumo... Bet su Dievu kalbuosi.“

Paklaustas, ar įsivaizduoja, kaip atrodytų jo gyvenimas jei save būtų atradęs kitoje srityje, A. Aleksandravičius sakė, kad fotografija jį atrado pati ir taršo iki pat dabar.