Kino dokumentiką kuriantis režisierius Linas Mikuta geba pradanginti kamerą iš filmavimo aikštelės – vietos lieka tik atvirumui

Tarp „Scanoramos“ lietuviškų naujienų bus ir Lino Mikutos filmas „Romano vaikystė“. Spalio pabaigoje šio filmo pasaulinė premjera jau įvyko Leipcige, tarptautiniame dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje „Leipzig DOK“. Filmas dalyvavo konkursinėje festivalio programoje pagrindiniam prizui laimėti, taip pat buvo nominuotas dar keturiems apdovanojimams. Anot režisieriaus ir filmo prodiuserio L. Mikutos, tai didelis pasiekimas.

Festivalis „Leipzig DOK“ vienas žymiausių ir prestižiškiausių pasaulyje, kaip sakė L. Mikuta, yra vienoje lentynėlėje su tokiais renginiais, kaip dokumentikos Kanais vadinamu Amsterdamo dokumentinių filmų festivaliu (International Documentary Film Festival, IDFA), Šveicarijoje vykstančiu tarptautiniu dokumentinių filmų festivaliu „Visions du Réel“.

Festivalis Leipcige vyko hibridiniu būdu: kino teatruose (laikantis visų saugumo reikalavimų) ir virtualioje erdvėje. Vokietijos žiūrovai ir viso pasaulio kino profesionalai galėjo stebėti festivalį nuotoliniu būdu, dalyvauti atidarymuose, susitikimuose.

Kiekvieno kino dokumentininko svajonė

Dalyvavimas tokio lygio festivalyje suteikia didelę galimybę būti pamatytam, išgirstam, o filme gvildenamai temai – iškeltai ir suaktualintai. „Sakyčiau, jau vien dalyvavimas tokioje konkursinėje programoje, didžiulis prizas. Kartelė labai aukšta, jei filmui pavyksta gauti kokius nors apdovanojimus – nieko geriau ir nereikia“, – sakė L. Mikuta.

Kai kurie režisieriai jaudinasi, kad dėl koronaviruso įvestų apribojimų filmas nepasirodys didžiuosiuose ekranuose. Tačiau L. Mikuta šiuo klausimu turi kiek netipinį, optimistiškesnį požiūrį.

„Kino žanras, tokiomis pandeminėmis sąlygomis, kai visi turi užsidaryti, izoliuotis – gan dėkingas. Kinui pavyksta neatsiriboti nuo žiūrovų, nes jo prigimtis – ekranas, – netirštino spalvų jis. – Žinoma, visada norisi dalyvauti savo filmo premjeroje, susitikti su žiūrovais, jausti jų energiją, matyti akis, girdėti tiesiogiai užduodamus klausimus. Tai yra nepakartojami dalykai, be galo svarbūs. Na, bet gyvename tokioje realybėje, nuo jos negalime pabėgti.“

Tačiau režisieriaus įsitikinimu, visada reikia matyti ne tik trūkumus, bet ir privalumus: internetinėje erdvėje sklaida gali būti dar didesnė.

L. Mikuta jau yra dalyvavęs minėtame festivalyje Leipcige su kitu dokumentiniu filmu „Pietūs Lipovkėje“ tiesa, ne konkursinėje programoje. „Šis festivalis turi neįtikėtinai galingą aurą, pritraukia didelius žiūrovų skaičius, miestas tiesiog gyvena tuo įvykiu. Retas atvejis, kaip dokumentinių filmų festivaliui“, – pastebėjo jis ir pridūrė, kad kiekvieno kino dokumentininko svajonė sudalyvaut šiame renginyje.

Deja, festivalis šiemet nekvietė nė vieno svečio iš užsienio – nei režisierių, nei prodiuserių, visi maloniai kviečiami dalyvaut nuotoliniu būdu.

Turime išlaikyti ryšius vienas su kitu

Tarptautiniams filmų festivaliams, taip pat ir didžiausiam rudens sezono kino renginiui Lietuvoje, „Scanoramai“ dėl COVID-19 grėsmių teko nelengvi iššūkiai. Tačiau surėmę pečius kultūrininkai sukasi iš padėties. Ar svarbu, kad tokiomis sudėtingomis sąlygomis kultūrinis gyvenimas nenutrūktų?

„Labai svarbu. Kas mus daro žmonėmis? Bendravimas, susitikimai. Tebūnie su kaukėmis, per atstumą... Jei pasižiūrėtume į istoriją – vyko karai, krisdavo bombos, bet žmonės susitikdavo, vaidindavo, žiūrėdavo kiną, dainuodavo. Netgi Vilniaus gete egzistavo teatras – totalinės mirties akivaizdoje žmonės kūrė, dalyvavo kultūriniame gyvenime. Itin svarbus momentas, kad neužsidarytume baimėje, izoliacijoje, nes tai ilgainiui gali paveikti psichiką, mūsų poelgius, santykius. Taip, reikia viską daryti dėl to, kad būtume saugūs, tačiau atsisakyti gyvo bendravimo ir buvimo kartu nėra visiškai teisinga. Turime išlaikyti ryšius vienas su kitu“, – kalbėjo L. Mikuta.

Kine režisierius debiutavo dar 2010-aisiais, iš karto buvo pastebėtas, kaip socialumo ir socialinės atskirties problemas nagrinėjančių dokumentinių filmų autorius.

Paklaustas, kodėl ėmėsi tokių temų, parodančių ir atskleidžiančių visuomenės skaudulius, L. Mikuta sakė, kad realybę galime priimti įvairiai.

L. Mikutos kurtuose filmuose visuomenės paribiuose atsidūrę žmones atvaizduojami neatsitiktinai. Režisierius pastebėjo, kad tokiose gyvenimo situacijose atsidūrusieji yra tarsi nuogesni, labiau linkę atsiskleisti. Turintys aiškiai apibrėžtą socialinę padėtį mažiau atviri – jaučia daugiau barjerų, baimių.

„Kai žmogus gyvena neturėdamas daug socialinės apsaugos zonų jam nėra sunku apie save pasakoti. Atsiradimas ekstremaliose gyvenimo aplinkybėse iš mūsų ištraukia visa, kas mes esame iš tiesų. Todėl yra įdomu stebėti tuos paribius, kurie atveria įdomių dalykų“, – sakė pašnekovas.

Tačiau neužtikrintumo jausmas visiems nesvetimas: bijomasi, kad bus parodyti ne toje šviesoje, kurioje norėtų.

Pietūs Lipovkėje

Režisierius prisiminė, kad kūrybinė komanda ilgiausiai užtruko įgydami herojų pasitikėjimą filmuojant juostą „Pietūs Lipovkėje“.

„Veiksmas vyko labdaros valgykloje, kur sueina žmonės iš viso Vilniaus, neturintys ko pavalgyti, socialiai pažeidžiami – ilgai truko procesas, kol pagaliau jie mumis patikėjo, kad nenorime iš jų padaryti kažkokios klounados, patyčių. Deja, mūsų šalyje vis dar yra tokių laidų, kurios tokiu būdu darosi reitingus. Filmuojant tokio tipo dokumentiką yra svarbus abipusis pasitikėjimas, kad filmuojama pusė jaustųsi saugūs, žinotų, kad nepasijuoksi, atsiliepsi su pagarba, meile“, – jautriai kalbėjo L. Mikuta.

Filmuojant dokumentinį filmą neateisi nei iš šio, nei iš to ir nepareikši: dabar tave filmuosiu, gyvenk savo gyvenimą. „Ne, turi užmegzti kontaktą, susipažinti, susidraugauti. Iki tokio lygmens, kad pradėtų tavęs nepastebėti, kaip režisieriaus, kaip žmogaus su kamera. Kalbant apie stebimąją kūrybinę dokumentiką – tai didžiausias dokumentininko iššūkis. Tik tada procesas prasideda“, – su subtilybėmis pažindino režisierius.

Tarp kūrybinės grupės ir herojų atsirandantys ryšiai leidžia nufilmuoti tokią realybę, kurioje kamera tiesiog išnyksta iš filmavimo aikštelės. „Kai kamera išnyksta, atsiranda tikrasis žmogus, su kuriuo pradedi gyventi, persisemi jo problemomis. Gauni atliepį – herojai nuoširdžiai kalbasi, pasijunta svarbūs, kartu gerai jaučiasi. Ima nejusti to trikdžio, kai durys plačiai atsidaro ir įeina operatorius, garsistas“, – pasakojo jis.

Dokumentika turi panašų santykį su gyvenimiška medžiaga. Tačiau vis dažniau dokumentinio kino, kaip meno rūšies pajautimas menksta, jis tampa labiau publicistiniu, televiziniu, reportažiniu žanru.

„Gaila, kad taip yra. Aišku, dokumentikoje dabar ypač populiarus socialinis aktyvizmas, kalbėjimas apie pasaulines problemas, visuotinį atšilimą ir panašiai. Tai svarbūs dalykai, bet nesinorėtų, kad dokumentinis filmas taptų socialinių problemų sprendėju. Apskritai, menas reflektuoja, parodo visapusiškumą, platesnį reiškinio ar situacijos vaizdą“, – pastebėjo režisierius.

Svarbiausia, kad vaikas namuose jaustųsi mylimas

Prieš keletą metų atsiradusi vadinamoji „Matuko reforma“ išprovokavo daugybę diskusijų, kas yra smurtas ir kokias apraiškas jis turi. Apibrėžta, kad vaiko nepriežiūra, netinkama gyvenamoji aplinka – taip pat smurtas. „Šios kalbos sukėlė visuomenės pasipriešinimą. Ką tai reiškia? Jei gyvenu vieno kambario bute su trimis vaikais – jau smurtauju? Daug priešpriešos, nesupratimo ir nesusipratimo“, – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekto gimimą prisiminė L. Mikuta.

Emocijoms kylant radikalėja ir jų raiškos būdai. „Juodos arba baltos matymas negali išspręsti jokių problemų. Reikia pabandyti suprasti abiejų pusių argumentus, nuogąstavimus, abejojimus, silpnybes, praeitį, kuri nebuvo šviesi. Turime daugelį dėmenų sužiūrėti“, – apie susikalbėjimo trūkumą kalbėjo režisierius.

Per patyrimo prizmę galima pažvelgti į naujausią režisieriaus juostą „Romano vaikystė“, atskleidžiančią pagrindinio filmo herojaus gyvenimą – aštuonmečio berniuko Romano, gyvenančio socialinės rizikos šeimoje Klaipėdoje, turinčio du svarbiausius dalykus – visišką laisvę ir tėvų meilę.

Berniuko tėvai Aivaras ir Diana nėra idealūs, išgeria – gyvena apleistame bute, kur nėra elektros, vandens ir tualeto. „Vaikas auga skurdžioje aplinkoje, bet yra mylimas. Ne paslaptis, kitas vaikas to gali neturėti pasiturinčioje, socialiai aprūpintoje šeimoje. Taip, jis vaikšto vienas Klaipėdos gatvėmis, važiuoja maudytis prie jūros, nejaučia tėvų kontrolės. Iškyla atsakomybės, o tuo pačiu metu ir vaiko laisvės klausimas“, – analizavo situaciją režisierius.

Keturiasdešimtmečiui L. Mikutai ši berniuko istorija suteikė galimybę mesti žvilgsnį į savo vaikystę, tarsi praeities blyksnis.

„Mano kartos vaikų, užaugusių didmiesčių mikrorajonuose niekas neprižiūrėdavo, nes tėvai turėjo eiti į darbą. Mobilių telefonų su įdiegtomis sekimo programėlėmis tiesiog nebuvo. Niekas anuomet į būrelius vaikų neišvežiodavo... Turėjome vaikystę, kur teko prisiimti vaikiškas atsakomybes – grįžti namo laiku, būti ten, kur tėvai leidžia. Klausimas, kas tave labiau ugdo, kaip asmenybę – tai, kad esi pajungtas prie tėvų nematomu šniūreliu, ar prisiimti atsakomybę ir spręsti pačiam? Nenoriu duoti konkretaus atsakymo, filme jo taip pat nėra“, – ragino reflektuoti patirtis L. Mikuta.

Pats dvi atžalas auginantis jaunas tėtis sakė susiduriantis su tais pačiais dalykais. „Ateina momentas, kai vaiką turi paleisti, kad ir į mokyklą. Atsakomybės jausmas už save, savo veiksmus, vaikui, jaunuoliui – labai svarbus“, – pažymėjo jis.

Dokumentinis filmas „Romano vaikystė“ bus rodomas kino festivalyje „Scanorama 2020“, lapkričio 6 d. Vilniuje ir „Scanoramos“ virtualioje kino salėje.