Šiemet sukanka 300 metų, kai gimė rabinas Gaonas Elijahu ben Solomon Zalmanas, geriau žinomas kaip Vilniaus Gaonas (1720–1797).

Pasakojama, kad norėdami paprašyti išskirtinio Vilniaus Gaono patarimo, pasigerėti jo erudicija, į Vilnių atvykdavo žydai iš viso pasaulio. Iki dabar žydų mokslininkai tyrinėja jo paliktą mokslinį paveldą. Vilniuje įsikūręs žydų muziejus (Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, VGŽIM ) pavadintas būtent jo vardu, Vilniaus senamiestyje (Žydų g.) stovi judaistinės minties formuotojo biustas.

Kaip rašoma Lietuvos Žydų paveldo organizacijos (JHL) oficialiame tinklalapyje, 1797-aisiais Vilniaus Gaonas buvo palaidotas anuomet pagrindinėse Vilniaus žydų kapinėse Šnipiškėse. Bendruomenės pastatytame antkapyje buvo įrašyta: „Jis tyrinėjo ir aiškino Raštą, Mišną, Babilono ir Jeruzalės Talmudą, midrašus, Zohar knygą… Dar jaunystėje jis atsisakė visų žemiškų malonumų ir pašventė savo kūną ir sielą Kūrėjui garbinti…“

Paroda „Shenot Eliyahu - Elijo metai: Vilniaus Gaono įtaka Lietuvos žydų kultūrai“
Foto: Vygaudas Juozaitis / Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka


Šias kapines naikinant XX a. pr. jo šeimos mauzoliejus buvo perkeltas į žydų kapines Užupyje, o 1968-aisiais sunaikinus ir šias kapines, Vilniaus žydai savo iniciatyva perkėlė Gaono ir jo šeimos palaikus į šiuo metu veikiančias žydų kapines Sudervės kelyje (Sudervės kelias 28, Vilnius). Tai vienas lankomiausių žydiškojo Vilniaus objektų, kuriame savo pagarbą autoritetui atiduoda ir prie jo legendos prisiliečia viso pasaulio žydai.

Gyvenimą religijos studijoms paskyręs žymusis XVIII a. amžiuje gyvenęs Talmudo komentatorius, asketiškasis Vilniaus Gaonas – neatsiejama litvakiškosios kultūros dalis.

Knygos ant medžių neauga

– Litvakiška kultūra, kas slypi po šiuo apibūdinimu? – teiravomės VGŽIM Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovės Saulės Valiūnaitės.

– Norėčiau pradėti nuo to kas apskritai yra litvakai. Litvakais laikomi žydai kilę iš teritorijos daugmaž sutampančios su buvusia LDK teritorija ir šnekantys lietuviška jidiš kalbos tarme. Taigi iš dabartinės Lietuvos kilę žydai iš tiesų yra litvakai, tačiau litvakai yra ir iš Vitebsko, Pinsko ar Gardino kilę žydai. Nusistovėjus tokiai tradicijai, žydai visą šią teritoriją ir dabar dažnai vadina Lite – Lietuva.

Ne kartą teko girdėti, kaip žydų išeivių vaikaičiai pasakoja, kad jų šeima kilusi iš Lietuvos, nors pagal dabartinį žemėlapį jų minimas miestas ar miestelis yra Baltarusijos teritorijoje.

Tradiciškai laikoma, kad litvakai yra labai intelektualūs ir gana šalti. Tai yra stereotipiškas vertinimas ir reikia nepamiršti, kad kiekvienas žmogus yra individualus. Ką tikrai galima pasakyti – knyga visuomet buvo integrali Vilniaus žydų ir apskritai litvakų etoso dalis. Labai kviečiu visus besidominčius, apsilankyti mūsų muziejaus parodoje „Knygos ant medžių neauga: išsaugoti ir perduoti atmintį“ ir plačiau susipažinti su Vilniaus žydų mėginimais kurti savo kultūrą, puoselėti senas tradicijas ir prisitaikyti prie naujų bei herojiškus veiksmus gelbėjant savo kultūros paveldą ir knygas Holokausto metu.

Būsimasis išminčius gimė 1720-ųjų balandžio 23 dieną šalia Brastos, dabartinėje Baltarusijoje, įsikūrusiame Selcų miestelyje. Jo tėvas, taip pat Talmudo žinovas, buvo žymaus Vilniaus rabino Mozės Kremerio palikuonis. Manoma, kad visa šeima neilgai trukus persikėlė į Vilnių.

Paroda „Shenot Eliyahu - Elijo metai: Vilniaus Gaono įtaka Lietuvos žydų kultūrai“
Foto: Vygaudas Juozaitis / Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka


– Kuo Vilniui svarbi ši asmenybė?

– Vilnius dar iki Gaono buvo svarbus religinių studijų centras, tačiau tokio masto autoritetas, žinoma, prisidėjo prie miesto vardo garsinimo. Pavyzdžiui, kartą kilus konfliktui tarp Hamburgo ir Amsterdamo rabinų jie abu kreipėsi į Vilniaus Gaoną prašydami padėti išspręsti nesutarimą. Taigi garsas apie jį, o tuo pačiu ir apie Vilnių sklido plačiai.

Tik panorėk ir tu būsi Gaonas

– Remiantis vienu iš daugybės pasakojimų, vos septynerių sulaukęs Vilniaus Gaonas Didžiojoje sinagogoje pasakė net ir mokslingiausius žydų bendruomenės vyrus sužavėjusį pamokslą. Ką tokio ypatingo galėjo pasakyti septynerių metų berniukas, ko pamokyti?

– Apie Vilniaus Gaoną iš tiesų sklandė daugybė pasakojimų ir legendų. Taip nutiko ir dėl žavėjimosi ir pagarbos šiam išminčiui, ir, iš dalies, dėl jo asketiško gyvenimo būdo. Šiandien mes beveik neturime jokių realių istoriškai pagrįstų ar įrodytų jo gyvenimo detalių, mūsų laikus veikiau pasiekė mitologizuotas jo asmenybės vaizdinys. Tokių pasakojimų, kokį minite, yra daugybė, tačiau jų nereiktų priimti už gryną pinigą.

Nemažai tokių pasakojimų tapo tarsi motyvacinės priemonės jaunuoliams ir vaikams siekti religinių mokslų aukštumų. Vienas labai populiarus pasakojimas teigia, kad kartą Vilniaus Gaonui einant gatve paskui jį bėgo vaikai ir šaukė „Vilniaus Gaonas! Vilniaus Gaonas!”, išminčius atsisuko į juos ir pasakė: „vil nor vest oykh zayn a goen“ – išvertus iš jidiš kalbos tai reiškia – tik panorėk ir tu būsi Gaonas. Žodžiai „tik norėk“, jidiš kalba vil nor, yra žodžių žaismas ir skamba kaip vilner – vilnietis, tai buvo ir neformalus Vilniaus pavadinimas jidiš kalba.

Net nuo religijos atitolusieji ir gyvenantys pasaulietinį gyvenimą rado įkvėpimą posakyje „tik norėk“. Apskritai gana charakteringas Vilniaus žydų bendruomenės bruožas iki pat Holokausto buvo idealizmas. Nors skaitline prasme gana maža ir finansiškai labai neturtinga, Vilniaus bendruomenė visuomet drąsiai ėmėsi įvairių užmojų siekdami gerinti savo tautiečių gyvenimą ir puoselėti savo kultūrą. Tokio idealizmo geriausiu pavyzdžiu yra YIVO mokslo instituto įkūrimas būtent Vilniuje.

Kalbama, kad Brastos rabinas šeimą įtikino išleisti berniuką mokytis į vienu iš žydiškosios kultūros centrų tapusius Kėdainius, kuriuos anuomet garsino išmintingieji Kacenelenbogenų giminės rabinai.

Paroda „Shenot Eliyahu - Elijo metai: Vilniaus Gaono įtaka Lietuvos žydų kultūrai“
Foto: Vygaudas Juozaitis / Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka


– Vilniaus Gaonas nesimokė religinėse mokyklose – nei chederyje, nei ješivoje. Privačiu jaunuolio mokytoju tapo rabinas Mozė Margaliotas. Ir dar girdėjau sakant, kad išminčių išugdė Vilniaus miesto dvasia. Kokia tuo metu buvo ši dvasia – kaip galėjo paveikti, ugdyti?

– Vilnius jau nuo XVI a. tapo svarbiu religiniu centru. Žinios ir išsilavinimas visuomet buvo labai svarbios žydų bendruomenės vertybės, ne tik Vilniuje ar Lietuvoje, bet visur, kur gyveno žydai. Tai puikiai įrodo faktas, kad Vilniaus žydų bendruomenė finansiškai išlaikė Vilniaus Gaoną, kuris nebuvo vyriausias miesto rabinas, religinio teismo teisėjas, nevadovavo ješivai, neužėmė jokių oficialių pareigų. Bendruomenė suvokė, jog jiems yra garbė išlaikyti tokį išminčių, kad jis galėtų visą savo laiką skirti religinių tekstų studijoms.

„Vienas labai populiarus pasakojimas teigia, kad kartą Vilniaus Gaonui einant gatve paskui jį bėgo vaikai ir šaukė „Vilniaus Gaonas! Vilniaus Gaonas!“, išminčius atsisuko į juos ir pasakė: „vil nor vest oykh zayn a goen“ – išvertus iš jidiš kalbos tai reiškia – tik panorėk ir tu būsi Gaonas. Žodžiai „tik norėk“, jidiš kalba vil nor, yra žodžių žaismas ir skamba kaip vilner – vilnietis, tai buvo ir neformalus Vilniaus pavadinimas jidiš kalba.“
Saulė Valiūnaitė

Vilnius visuomet buvo išskirtinis ir labai svarbus žydų kultūros centras: Vilniaus Gaono laikas jis garsėjo kaip religinio mokytumo centras; Vokietijoje prasidėjus žydų apšvietos sąjūdžiui Haskalai, jo centras greitai persikėlė į Vilnių; žydams pradėjus aktyviai dalyvauti politikoje ir ja domėtis – čia buvo įkurta viena iš pagrindinių žydų partijų Bund. XX a. Vilnius tapo pasaulietinio žydų mokslo centru su YIVO institutu priešakyje. Vilniaus žydai sugebėjo priimti naujas idėjas, todėl miestas nuolatos transformavosi ir niekada neprarado savo svarbos.

Dar vienas svarbus dalykas kalbant apie Vilnių – jame vyravusi labai stipri bendruomeniškumo dvasia. Štai, pavyzdžiui, XX a. pradėjus kurti pasaulietinio žydų švietimo sistemą tam buvo labai didžiulis noras, tačiau nebuvo jokių tam reikalingų priemonių. Iki to laiko jokia pasaulietinė žydų mokykla dėstomąja jidiš ar hebrajų kalba neegzistavo, reiškia, nebuvo nei vadovėlių, nei mokytojų, nebuvo netgi mokslinės terminologijos šiomis kalbomis. Vilniečiai ir čia buvo priešakyje, nes jusdami didžiulį norą, nepaisant specialybių ar savo pagrindinių užsiėmimų, jie ėmėsi prisidėti ir rašyti vadovėlius, ruošti mokytojus.

Labai gaila, kad daug žmonių, atsidavusių ir dirbusių dėl bendruomenės istorijos tėkmėje lieka pamiršti, todėl labai paraginčiau žydų kultūrą ir istoriją matyti kiek plačiau, neapsiribojant tik Vilniaus Gaonu, Didžiąja Vilniaus sinagoga ir Vilniaus, kaip Šiaurės Jeruzalės, vaizdiniu.

Foto: Vygaudas Juozaitis / Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka


Absoliutaus žinojimo pasiekti neįmanoma, svarbu nuolatos tobulėti

– Vilniaus Gaonas garsus, kaip judaistinės minties formuotojas. Kokią pagrindinę žinią jis nešė?

– Šiandien pilnai suvokti Vilniaus Gaono darbus mums yra labai sudėtinga, nes jis yra religinis mąstytojas. Kad galėtume įvertinti jo nuopelnus pirmiausiai turėtume gerai išmanyti judaizmo religijos principus ir pamatinius tekstus.

Nemanau, kad galima būtų teigti, kad jo tikslas buvo nešti kažkokią žinią – jo tikslas buvo studijuoti religinius tekstus ir prisidėti prie religinių diskusijų savo komentarais. Nereikėtų įsivaizduoti, kad Gaonas yra kunigo atitikmuo judaizme. Jis nesako pamokslų, nedėsto mokiniams. Judaizme religinės studijos yra nuolatinis skaitymas ir mėginimas rasti atsakymus į kylančius klausimus diskutuojant su kitais studijuojančiais.

Vis dėl to vieną universalią žinutę ar net pamoką Vilniaus Gaono darbuose galime atrasti. Kad ir koks protingas jaučiasi pats žmogus, kad ir kokiu išminčiumi jį laiko kiti – absoliutaus žinojimo pasiekti neįmanoma, todėl svarbu nuolatos tobulėti ir siekti naujų žinių.

– „Religiją galima suprasti tik suprantant aplinkinį pasaulį“, – yra sakęs moralinis autoritetas, pasižymėjęs erudicija. Kokius mokslus jis išmanė, ko yra pasiekęs?

– Vilniaus Gaonas iš tiesų studijavo ir pasaulietinius mokslus, bet ne tam, kad kažkaip plėstų savo bendrą akiratį, tačiau tikėdamas, kad šios žinios jam padės geriau suprasti religinius tekstus.

Nereikėtų įsivaizduoti modernaus intelektualo portreto, kuomet išsilavinęs žmogus domisi literatūra, klasikine muzika, išmano vaizduojamąjį meną ir moka kelias kalbas. Vilniaus Gaono pasaulio ašis buvo religiniai judaizmo tekstai ir jų studijavimas ir viskas, ką jis darė, buvo tam, kad kuo geriau juos suvoktų.

„Nereikėtų įsivaizduoti, kad Gaonas yra kunigo atitikmuo judaizme. Jis nesako pamokslų, nedėsto mokiniams. Judaizme religinės studijos yra nuolatinis skaitymas ir mėginimas rasti atsakymus į kylančius klausimus diskutuojant su kitais studijuojančiais.“
Saulė Valiūnaitė


– Jo akiratyje Šventraštis, Talmudas, hebrajų kalbos gramatika, geometrija, astronomija, medicina. Koks asmenybės ar profesijos apibūdinimas atitiktų šiuos laikus: mokslininkas, dvasininkas – rabinas?

– Jidiš kalboje religinių tekstų studijavimo procesas apibūdinamas veiksmažodžiu lernen – mokytis. Taigi, šiek tiek juokaujant būtų galima sakyti, kad tinkamiausias apibūdinimas būtų – mokinys. Vis dėl to šiame pajuokavime yra ir dalis tiesos – judaizme, o ypač litvakiškame, religiniai tekstai ir jų studijavimas ir yra svarbiausi elementai.

– Koks Vilniaus Gaono kūrybinis palikimas? 70 veikalų įvairiomis temomis, ko galima būtų pasisemti ir šiais laikais?

– Reikia pažymėti, kad pats Vilniaus Gaonas nėra parašęs nei vienos knygos. Visą savo laiką jis skyrė religinių tekstų studijoms ir savo žinių gilinimui. Todėl beveik neturėjo mokinių, nesiėmė jokių oficialių pareigų miesto religinėje bendruomenėje, dėl tos pačios priežasties nerašė ir knygų.

Visi veikalai šiandien priskiriami jo vardui buvo išleisti jau po jo mirties remiantis jo paties bei giminaičių ir mokinių užrašais. Šiuos veikalus skaityti labai sudėtinga, nes juose daug trumpinių, kurių paaiškinti mažai kas gali.

Kaip jau minėjau, tam, kad kažko galėtume pasisemti iš šių tekstų, pirmiausiai turėtume turėti labai tvirtus judaizmo religijos ir pamatinių tekstų pagrindus. Šiandien gyvename jau kitokiame kontekste ir kadangi šios religijos daugelis neišpažįstame, mėginimas ko nors pasisemti būtų panašus į bandymą skaityti disertaciją apie biochemiją būnant istoriku – pirmiausiai reikia turėti tvirtas pamatines žinias ir išmanyti temą.