Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka prozininkus sukvietė dalyvauti konkurse, skirtame prisiminti kultinio rašytojo kūrybą, taip siekdami supažindinti visuomenę su prozos kūriniais, įtvirtinti kūrėjo poziciją kultūrinėje aplinkoje. Kitaip tariant, duoti postūmį lietuvių prozos raidai, paskatinti debiutuoti naujus talentus.

I. M. Sokolovaitė pasakojo, kad vos pamačiusi minėtą konkursą iškart pamanė turinti pasidalinti tuo, ką skaitydama R. Gavelio kūrybą išgalvojo, pajautė.

Ir biologė, ir pradedanti rašytoja viename

Faktas, kad vienas garsiausių prozininkų pagal profesiją taip pat nebuvo literatas, o fizikas – VU trečiame kurse biologijos programą studijuojančią mergina įkvėpė ir motyvavo. Nors priklauso neseniai susikūrusiai VU savanoriškai organizacijai „Rašytojų klubas“, vis tiek literatūros srityje nesijaučia užtikrintai.

„Nesi profesionalas, tad nežinai specifinių niuansų. Nors su rašymu esu seniai susijusi – ir biologė, ir pradedanti rašytoja viename“, – šypsodamasi kalbėjo I. M. Sokolovaitė.

Ieva Marija Sokolovaitė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Paklausta, kodėl pasirinko ne jaunimo taip mėgstamą poeziją, o prozą, pašnekovė tikino, kad šis žanras jai suteikia daugiau vietos saviraiškai.

„Apskritai, mūsų šalyje poezijos žanras yra stipresnis, populiaresnis tarp jaunų žmonių. Vyksta daugiau poezijai skirtų renginių, tokių kaip „Poezijos pavasaris“, „Druskininkų ruduo“. Susijusių su proza – šiek tiek mažiau“, – pastebėjo ji.

Poeziją rašyti, I. M. Sokolovaitės manymu, sunkiau: „Toks smūginis žanras – visą idėją ir tai, ką nori pasakyti turi sudėti į kompaktišką formatą, itin tiksliai išsireikšti. Kai prozą valdai, turi daugiau vietos tau reikštis.“

Vilniuje gimusio R. Gavelio gyvenimas tampriai persipina su Druskininkais, čia jis baigė vidurinę mokyklą. Tačiau jaunąją rašytoją su šiuo miestu sieja tik vaikystės prisiminimai – su tėvais kone kasmet vykdavo ten atostogauti. Kaip pati juokavo, ji kilusi iš kito kurorto – Palangos.

R. Gavelio kūryba kaip magistralė

Šeimoje rašytojų nėra, bet mokykloje mergina pasakojo turėjusi gerą literatūros mokytoją.
„Ji žiūrėjo į literatūrą ne kaip į sausą discipliną. Norėjo paskatinti literatūra besidominčius mokinius surasti savo vietą joje“, – gražiai atsiliepė apie pedagogę I. M. Sokolovaitė.

Ieva Marija Sokolovaitė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


I. M. Sokolovaitės šeimos jos polinkis rašyti nė kiek nestebina, visada kažką rašinėdavo. Dar besimokydama pradinėje mokykloje buvo sukūrusi pasaką apie kumeliuką. Namų sąlygomis kartu su tėveliais „išleido“ knygutę. „Atspausdinome spausdintuvu, mama susiuvo, įrišo, pripiešiau iliustracijų – mano pirmas leidinys. Būdavo, dalyvaudavau konkursuose – esu laimėjusi jaunųjų filologų konkurse. Mano ėjimas į tą sritį jiems nėra naujiena, dabar manimi džiaugiasi, galbūt netgi didžiuojasi“, – nuoširdžiai kalbėjo ji.

R. Gavelio prozos konkurse kitus tekstus nurungė I. M. Sokolovaitės novelė „Magistralės“.
Kurdama prisipažino ilgai galvojusi, kaip kažkokį gavelišką motyvą, jo apmąstytą mintį susieti su savo gyvenimo sąsajomis.

„Taip pasitaikė, kad tuo metu mano močiutė kaip tik papasakojo apie savo vizitą į ligoninę pas seserį, kuriai buvo diagnozuotas vėlyvos stadijos vėžys. Ji turi talentą istorijas perteikti groteskiškai, su makabrišku humoru. Šiaip nėra pasakotoja, tačiau tąkart pasidalino išgyvenimais, man iškart sukilo įkvėpimas“, – apie kūrybos procesą atviravo Ieva Marija.

R. Gavelio kūryboje sostinė užima ypatingą vietą. Itin ryškiai atvaizduojamos vaikystės kiemo detalės: unitų bažnyčia, virtusi garsiąja Vilniaus pokerio bažnyčia, „gili klasinė neapykanta balandžiams“ ir meilė Vilniaus senamiesčiui, jo rūsiams ir kitiems užkampiams. Tačiau I. M. Sokolovaitė tikino, kad jos novelėje vietovė tiesiog neapibrėžta, stengėsi į tai nesigilinti, perteikti vaizdą per savo supratimą. „Aišku, interpretacijų ir literatūrologinių svarstymų gali būti įvairių“, – pasvarstė ji.

Ieva Marija Sokolovaitė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Neieško švelnesnių pasakymų

Tačiau bendro požiūrio taškų galima pastebėti. Autorė savo novelėje mini R. Gavelio „Vilniaus pokeryje“ atrastą naujadarą – „kanukai“, reiškiantį visuotinį blogį, „Kai perskaičiau „Vilniaus pokerį“ dar ilgai buvo peno apmąstymams“, – dalijosi patyrimu I. M. Sokolovaitė.

R. Gavelis, regis, bandė atrasti atsakymus į klausimus, į kuriuos nėra atsakymo. „ Kai kurie žmonės, (galbūt netgi visi) turi slaptą norą, kad viskas liktų toje pačioje vietoje, kurioje jie yra. Pasiutusiai norisi, kad tik kiti neiškiltų aukščiau mūsų. Dėl to atsisakoma bet kokio progreso“, – pranašumo sąvoką narpliojo pašnekovė.

Užsiminus, kad garsusis rašytojas garsėjo kietu rašymo stiliumi, I. M. Sokolovaitė čia taip pat rado panašumų į save – ji taip pat neieškanti eufemizmų, švelnesnių pasakymų: „Jeigu matau, kad reikia – galiu drėbtelt visą tiesą į akis. Manau, kad tiesa geriau nei saldžialiežuvavimai.“

Jaunai rašytojai artimesnis R. Gavelio stilius, primenantis bukovskišką tiesmukumą. „Savo laiku prozininkas buvo vertinimas kaip skandalingas, šokiruojantis ar vulgarus. Dabar skaitant jo sukurtus kūrinius – požiūris keičiasi“, – pastebėjo I. M. Sokolovaitė.

Ar šis sėkmingas debiutas paskatins rašyti ir toliau, išleisti savo knygą? „Kad rašysiu, tai taip, – mergina užtikrintai linksėjo galva. – Jau nelabai moku nerašyti. Dėl knygos – turiu ne planų, o svajonių. Nežinia, kaip seksis ateityje. Turiu rankraštį, bet ar jis geras? Nieko tikslaus negaliu pasakyti. Bet rašysiu, jei turėsiu laiko.“

Nenuostabu, kad to laiko trūksta. Studijos jo atima daug. I. M. Sokolovaitė tikino norinti eiti mokslininkės keliu. „Rutininis darbas manęs nelabai vilioja. Mokslininko profesija leidžia kelti klausimus, bandyti į juos rasti atsakymus. Būtent taip noriu praleisti gyvenimą. Dar daug nesuprantame, kaip ir kodėl viskas veikia“, – sakė pašnekovė.

Ieva Marija Sokolovaitė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Ištrauka iš I. M. Sokolovaitės novelės „Magistralės“:

Laukimas. Mano šlapimo pūslės laukimas, kol privažiuosiu degalinę, kad galėčiau nueiti į tualetą. Mano pasilpusių akių laukimas, kol baigsis kankinančios kelkraščių tiesės. Mano namie pasilikusio šuns laukimas, kol grįšiu, mano sesers laukimas, kol kas nors įvyks, baigsis, o gal prasidės, o gal paprasčiausiai nebeskaudės, ir tiek.

Mano sesuo buvo tvirtai apsisprendusi negyventi ilgiau šešiasdešimties metų, kokia nesąmonė, sakydavo, absoliutus marazmas, senatvė yra niekam nereikalingas dalykas, tai juk vien tik vargas giminėms, sūnui ir jo žmonai, ir dar jų vaikui, man, galų gale, ir visiems kitiems, vienas nemalonumas, o pačiai tai irgi jau jokio smagumo, kur ten smagumas valkioti senus kaulus iš kampo į kampą, sakau, reikia mirt iki to, ir baigtas kriukis. Neužkraut tos šlykštybės kitiems ant galvų. Nieko neužkraut, niekuo nepasinaudot be atlygio, nebūti našta, neduokdie kam nors sudaryti vargo ar – dar šventvagiškiau – sukelti reikalą pasiaukoti, tai jau būtų visai nepakeliama. Nė nesiruošiu tapti našta, nė nesiruošiu to daryt, girdi?

Sulauksiu šešiasdešimties, ir tiek mane tematysit, sakydavo. Būtų iš anksto užsisakiusi ir karstą, susidėjusi prie lovos išskalbtus ir išlygintus įkapinius drabužius, batus, o gal net ir būtų jais kasdien apsivilkusi, velniai rautų, gal net būtų kasvakar jais vilkėdama gulusis miegoti į karstą, kad nė laidotuvių biuro darbuotojams netektų vargti, ko gero, būtų taip padariusi, jei ne tas kategoriškas bet kokių apeigų ir religijos apskritai niekinimas. Ar toks gulėjimas karste, pasiruošus, ir žvelgimas į lubas prieš užmiegant būtų laukimas?

Ar tie šešiolika metų, kuriuos vis dėlto pragyveno po savo nusistatytos ribos, neturėdama karsto, pamiršusi tą pažadą, skaičiuodama dienas pagal indiškus serialus, buvo laukimas?

Ar dienos, kurias sudarė mezgimas, serialai, pietų anūkui virimas ir vėl serialai, ir taip kasdien, nuo ryto iki vakaro, kur nors vedė, ar tai galėjo kuo nors baigtis, ar įmanoma buvo ko nors sulaukti? Laukimas privalo turėt tikslą, kitaip argi tai laukimas, privalo turėt bent vardą, nežinau, kad ir Godo, sese, ar esi bent girdėjusi tokį vardą? Kaip vadinosi tavo laukimas?

Kaip vadinasi mano laukimas, automobilyje šildomomis sėdynėmis raižant vėsią, tuščią laukų miglą? Mano senų sąnarių laukimas, kol galės vėl atsitiesti, kol baigsis ši varginanti diena?