K. Gudmonaitė meną palygino su užtrauktu, kurį atsegi ir tada turi galimybę pasižiūrėti į kažkokius vidinius kambarius, vidines erdves. „Būtent menas kuria tas nematomas erdves, praplečia realybę“, – įsitikinusi ji.
Į spektaklį sutalpina vidinius išgyvenimus
Teatras, anot pašnekovės, reikalauja daug psichofizinių, fizinių ir mentalinių jėgų. Kiekviena premjera, lyg mūšis. „Be abejo, visa tai priklauso nuo kiekvieno spektaklio atskirai – skirtingi procesai, temos. Dažnai – temos aštrios, tad nuolat neri į savo ir visuomenės pasąmonę, tai niekada nebūna lengva. Tokie susitikimai niekada nebūna paprasti“, – prisipažino režisierė.
Dažnas gali pagalvoti, kad menininkas – išskirtinis žmogus, užsidaręs savyje. Vis dėlto, režisierė pabrėžė, jog kūrėjas yra lygiai toks pats žmogus, kamuojamas tų pačių problemų, tik jas jautriau perteikiantis.
„Tiek menininkui, tiek bet kokiam kitos profesijos atstovui sunkiausia yra užmegzti santykį su savimi. Sudėtinga dėl mūsų pačių vidinių išgyvenimų, artefaktų, skilimų, kurie susiję su veiklomis, profesijomis. Menininkas – jautresnis, viską mato tarsi per padidinamąjį stiklą“, – sakė ji.
Kiekvienas spektaklis, pasak Kamilės, ją kažkiek pakeičia ir padaro kitu žmogumi, tarsi būtų daugybę valandų sėdėjusi terapijos kėdėje. Paklausta, koks yra didžiausias jos kūrybos įkvėpimas, režisierė atsako trumpai iš aiškiai: semiasi jo „iš visko, kas supa“.
„Kartais man trūksta laiko priimti faktą, jog viskas pavyko. Nežinau, gal čia veikia amžina savikritika, vis atrodo nepakankamai, negana... Retai kada būnu pilnai patenkinta, gal tam reikia laiko?
Būna, praeina keletas metų ir tada pati nusiraminu, kai iš šono pamatau spektaklį – viskas susijungia. Bet šiaip, labai padeda viską suprasti laiškai, kuriuos žiūrovai parašo po spektaklio, kurie pasidalina mintimis“, – apie neužtikrintumo būseną kalbėjo K. Gudmonaitė.
Merginos akiratyje – aštrios, daug diskusijų sukeliančios temos. Viena iš jų – spektaklis, kalbantis apie lytiškumą, transeksualinio tapatumo problemas, sukėlęs didelį atsaką vienoje mokykloje užsienyje, o pats kūrinys buvo beveik boikotuotas. Tokia reakcija, anot Kamilės, geriausias atsakas.
„Tada aš sumaniau parašyti laišką tėvams ir mokytojų bendruomenei, apie ką iš tiesų tas spektaklis. Jie atėjo, ir mes diskutavome. Va, tada, kai aš matau bendruomenę, kuri yra visiškai sukrėsta, paveikta spektaklio (vieni sako, kad patyrė katarsį, kiti apsiverkė kalbėdami), suprantu, kad čia įvyksta didžiausias momentas“, – paveikumo svarbą pabrėžė ji.
Na, o jaunam menininkui, kuris dvejoja ir ieško savęs, režisierė turi savo patarimą: „Visada dvejok. Priimk tai, tarsi kažkokį vidinį susiskaldymą, su tuo eik. Iš dvejonės gali kilti gražūs dalykai.“
