Vis dėlto, kaip yra su tuo žodžiu (ar būsena) iš tiesų, kada gali būti keistuoliu, o kada – jau ne?

A. Giniočio manymu, keistuoliu yra tas, kuris turi savo požiūrio kampą ir nebijo būti kitokiu. „Ypač, jei kalbam apie tuos, kurie dirba Keistuolių teatre. Visą laiką bandom išmaniai stebinti, provokuoti ir, kaip sako senas mūsų posakis, „įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose“. Per trisdešimt kūrybos metų atsirado dar viena žodžio „keistuolis“ reikšmė Lietuvoje, nes taip dabar vadina Keistuolių teatro aktorius“, – šypsodamasis kalbėjo pašnekovas.

Vienu žodžiu, nesnaudžiam!

Tikra tiesa – Keistuolių teatras visada buvo savitas, nebijojo būti alternatyvūs tradiciniam teatrui. Kaip sakė A. Giniotis – vėliau jie patys tapo tradicija: „Tada ieškojom, kaip būnant tradicija, pažiūrėti į savo tradicijas iš netradicinio kampo. Vienu žodžiu, nesnaudžiam. O apie „šiaip keistuolius“ niekada nesusimąsčiau. Jie man netrukdo. Tik paįvairina gyvenimą.“

Keistuolių teatras atsirado 1989-aisiais. Tai sudėtingas, kupinas istorinės reikšmės įvykių metas, tačiau, kaip pastebi kultūros analitikai – ne pats palankiausias kurtis teatrams. Betgi, kada jis būna palankus... Gerai A. Giniotis yra viename savo interviu pasakęs, kad teatrams „visada krizė“.

Visgi atsigręžęs į praeitį, vienas Keistuolių teatro įkūrėjų A. Giniotis svarstė, kad kartu su režisieriumi Romualdu Vikšraičiu, aktoriais Ilona Balsyte, Sigučiu Jačėnu nusprendę sukurti kažką savo tikrai buvo „keisti, gal net nenormalūs“.

„Kai kūrėmės, buvo sovietmečio „perestroika“, kurią paskelbė Gorbačiovas, toks buvęs Sovietų prezidentas. Atsirado privačių įmonių įstatymai. Tuo ir pasinaudojome, kurdami teatrą. Negalvojome, ar sunku, ar ne. Negalvojome, ar rizikuojame. Norėjome savo teatro. Beprotiškai. Norėjome savarankiškai kurti ir būti už tai atsakingi. Kuo daugiau kliūčių pasitaikydavo, tuo daugiau jėgų viską įveikti atsirasdavo“, – prisiminė jis.

Aidas Giniotis


Panirimui į prisiminimus bus palankus ir šis šeštadienio vakaras, kuris Vilniui dovanos dar vieną premjerą. Dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ metu bus pristatyta šio sezono muzikinė Keistuolių teatro programa „3+3“.

Nuo studijų metų koja kojon žengiantys teatro senbuviai I. Balsytė, A. Giniotis ir Darius Auželis scenoje susitiks jautriai, nostalgiškai, kiek saviironiškai, bet itin gyvai savo bendros kūrybos retrospektyvai.

Kaip amžinam pavasaryje

Neslėpsiu, būtent šis įvykis tapo dabartinio pašnekesio akstinu. Tai puiki proga atsigręžti į Atgimimo laikotarpį – teatro pradžių pradžią. Pažvelgti vieno iš „Keistuolių“ akimis, kokie tuo metu buvo žmonės, vaikai, kas jiems rūpėjo.

A. Giniočio pastebėjimu, atgimimu alsuojančioje Lietuvoje buvo daug drąsos ir vilties.

„Gal žmonės buvo naivesni ir geresni. Mažiau skubėjo. Kokie laikai, tokie ir žmonės. Gyvenom, kaip amžinam pavasary. O vaikai, kol jų neužauklėja, visada gražūs ir švarūs. Ir tada, ir dabar. Žinau, kad ir dabartinė pupulių karta žiūri jutube mūsų praeito šimtmečio filmukus, klauso dainelių. Ir nieko. Sako, kad patinka“, – pastebėjo jis.

Vienas kolegų, aktorius D. Auželis vis pajuokaudavo, kad tarp teatralų „Keistuoliai“ jautėsi gan svetimi, o tarp muzikantų savi – „savi tarp svetimų ir svetimi tarp savų“.

Paklaustas, ar pavyko atrasti balansą tarp to, kuo save laiko ir kuo yra, A. Giniotis kalbėjo už save: „Aš visada buvau teatralas. Muzikavimas, dainavimas man malonumas. Jeigu nepadaugini.“

„Negalvojome, ar rizikuojame. Norėjome savo teatro. Beprotiškai. Norėjome savarankiškai kurti ir būti už tai atsakingi. Kuo daugiau kliūčių pasitaikydavo, tuo daugiau jėgų viską įveikti atsirasdavo“
Aidas Giniotis


Aidas Giniotis


Pagal profesiją A. Giniotis – aktorius ir režisierius. Nuo 2014 -ųjų – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesorius. Tačiau visi jį gerai pažįsta, ir kaip bardą, ir kompozitorių.

Iš kur viename žmoguje tiek talentų? – provokuoju tolimesniam pokalbiui, ir tuo pačiu komplimentą pasakau. A. Giniotis padėkoja, – ką čia esą daugiau bepakomentuosi.

Kalbomis vėl grįžtame į Nepriklausomybės atkūrimo metus. Žinoma, turbūt neįmanoma įvertinti, kada – dabar ar anuomet vertybės buvo stipresnės, bet verta pabandyti pasiaiškinti.

A. Giniočio įsitikinimu, vertybes turi arba ne. Jos, anot aktoriaus, negali būti stiprios ar silpnos.

„Žmonės būna tokie – vieni jas turi, kiti ne. Treti vis dar nepasirenka. O pasaulis tam ir yra, kad tave gludintų ir grūdintų. Kad pastoviai tas vertybes tikrintų“, – paaiškino jis.

„Dabar esu pasiekęs tą amžiaus išmintį, kai neabejoji, kad bendravimas su mylimais žmonėmis tikrai yra brangiausia dovana“
Aidas Giniotis


Brangiausia dovana – bendravimas su mylimais

Per karantiną ne vienam tapo įprastu vakaras ant sofos su išmaniuoju rankoje, kai kažkur fone plyšauja televizorius, dudena namiškiai.

Tačiau vienas pasakymas atsitiktinai nugirstas per televiziją susigėdus privertė patraukti savo išmanųjį į šoną: „Nenaršykite telefone, kai kas nors, ką nors jums pasakoja gyvai.“ Priminė, kaip turime vertinti kiekvieną akimirką, kurią praleidžiame kartu su savo artimaisiais. Kodėl kasdienybėje tai kartais pasimiršta? Net ir patyrusiems netektis – vėl ir vėl darome tas pačias klaidas.

A. Giniotis prisipažino, kad virtualioje realybėje pradingsta dažniausiai tada, kai būna vienas.

„Aš turiu sūnų, su kuriuo gyvai šnekamės. Dabar esu pasiekęs tą amžiaus išmintį, kai neabejoji, kad bendravimas su mylimais žmonėmis tikrai yra brangiausia dovana“, – pabrėžė jis.

Pašnekovas neslepia, kad gyvam bendravimui turi puikią terpę „Keistuoliuose“, gyvybės netrūksta teatre „Atviras ratas“, kurio steigėjas, idėjinis lyderis ir režisierius jis yra.

Foto: DELFI / Audrius Solominas


Jau tris dešimtmečius savo autorinėmis dainomis džiuginantis klausytojus, šįsyk A. Giniotis į sceną pasikvietė penkis muzikalius ir energingus jauniausios kartos aktorius, su kuriais naują skambesį suteikė Vytauto Kernagio dainoms. Sako, kad dėl to „kalti“ jo buvę studentai.

„Neatsimenu, kaip tai pradėjom... Bet man buvo įdomus jų požiūris į to laikmečio dainas. Ką jie ten girdi? Gal tai totali seniena? Paprašiau, kad paklausytų dar negirdėtų ir išsirinktų įdomiausias. Labai nustebau, kai repetavom. Jiems tikrai patiko. Beveik nesikišau į aranžuotes. Jie viską pasidarė patys. Buvau ne vadovas, o grupės, kuri dabar vadinasi „PlumBum“ narys“, – pasakojo A. Giniotis.

Drauge su jaunųjų keistuolių aktorių grupe „PlumBum“ festivalyje „Tai – aš“ Šv. Kotrynos bažnyčioje bus pristatyta ir nauja muzikinė programa „Vaikystės dainos“.

„Bandėm prisiminti mėgstamiausias jų vaikystės dainas. Tikrai gražių radom. Kai kurias iš jų pats sukūriau. Malonu. Kodėl nepadainavus? Ir padainuosim. Turėtų būt žiaaaaaauriai smagu“, – žaismingai kalbėjo A. Giniotis.

Kartais vieni kitiems palinkime nepamiršti savo vidinio vaiko, nes esą taip yra lengviau išreikšti tikrąjį, sąmoningąjį „aš“. Bet A. Giniotis į ilgus postringavimus šia tema nesivėlė, tik juokdamasis pasvarstė, kad jam greičiausiai negresia užvadinimas „suvaikėjęs senis“. Visada buvęs „pasenėjusiu vaiku“.