Įvairiomis dailės technikomis dirbančio menininko, pagal išsilavinimą diplomuoto grafiko pasiteiravus, koks kūrybos būdas jam pačiam labiausiai prie širdies, P. Repšys atsakė savikritiškai: „Žinote, aš toks nevykėlis, man viskas įdomu“.
Jokios romantikos
P. Repšio freska „Metų laikai“ Vilniaus universitete vadinama vienu įstabiausių XX a. lietuvių dailės kūrinių. Freskos, mozaikos, šimtai medalių, dar daugiau ofortų, ekslibrisų ir piešinių, sugulusių į knygas, katalogus...
Gal visi šie kūriniai gimė dėl ypatingo talento? – tęsiu LNM parodų salėje užsimezgusį pokalbį. „Jokių čia talentų, paprasčiausiai dirbi darbą ir viskas. Skulptūra visai kitoks daiktas nei grafika. Freska – dar kitoks“ – aiškino P. Repšys.
Žvelgdamas į muziejuje iškabintus savo darbus jis pridūrė, kad yra patenkintas ekspozicijos išplanavimu – puiki vieta, darbai suskirstyti pagal ciklus.
Kalbai pasisukus apie kūrinius, suskumbu P. Repšio teirautis, kuris iš čia rodomų jam yra pats mėgstamiausias ar svarbiausias.
„Užbaigtas darbas jau nebe tavo, tad reikia kažką į priekį projektuoti. Taip buvo visada, čia nėra jokios romantikos, viskas labai paprasta“, – šypteli jis.
Šiuo atžvilgiu, P. Repšio požiūris priminė lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio interpretaciją, kur jis meno kūrinį apibūdina kaip nepriklausomai nuo žmogaus egzistuojantį daiktą šalia kitų objektyviojo pasaulio daiktų. Esą meno kūrinio atsiradimą ir jo struktūrą lemia istoriškai besikeičiantis žmogaus ir daikto santykis. Galbūt.
Sovietmečio socialinius, politinius ir kultūrinius prieštaravimus išgyvenęs P. Repšys prisipažįsta niekada neperžengęs per save – kūrė tik tai, ką norėjo.
1971-aisiais išleista P. Repšio nupiešta 20 puslapių knyga vaikams – lietuvių pasaka „Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas“ pristatoma kaip XX a. Lietuvos knygos meno pavyzdys: graviūras imituojančios plunksna pieštos iliustracijos, ranka rašytas tekstas ornamentiniuose rėmuose, puošnūs inicialai, skyrių atsklandos ir užsklandos.
P. Repšys atviras – būtų norėjęs ir toliau užsiimti knygų iliustravimu, tačiau laikmetis tam nebuvo palankus. „Nemoku paišyti pionierių, – nusijuokė jis. – Taip ir baigėsi mano iliustravimai, perėjau prie kitų darbų. Taip buvo. Deja, dabar jaunimas nesupranta, kad laikas buvo kitoks.“
Dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė analizuodama P. Repšio kūrybą pažymėjo, kad autoriui itin svarbus santykis su istorija. Menininkas esą joje ne tik „maudyte maudosi“, bet ir pats kuria istoriją, panardindamas į ją ir žiūrovą.
Savo ruožtu istorikai P. Repšį vadina vienu „istoriškiausių dabarties dailininkų“. Kurdamas jis savaip interpretuoja Lietuvos kultūros istoriją, naudoja pirminius šaltinius.
Profesorius Alfredas Bumblauskas vaizdžiai palygino P. Repšį su akrobatu: „Istorija jam, tarsi lynas tarp praeities ir dabarties. Balansuoja kaip koks akrobatas“
Sakoma, kad istorija – pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai. Ji negali būti pamiršta, yra svarbi.
P. Repšys į gilius samprotavimus apie istorijos svarbą leistis nenorėjo, bet palaikydamas pokalbį tuoj surado sąsajų su šiandiena, taip pabrėždamas istorijos nepakartojamumo aspektą: „Štai sėdime ant suoliuko. Praeis kažkiek laiko – nesėdėsime, bet žinosime, kad kažkada čia buvome, tokiam laike. Čia ir yra istorija.“
Nepritardama mosteliu į grafikos darbą, atliktą oforto technika, kur iš tūkstančių subtilaus štrichavimo brūkšnių išnyra Visų Šventų bažnyčia (Serija „Vilnius“, 1989).
„Viskas paprasta – paimi ir dirbi. Visi dirba. Čia yra darbas. Patiko šios parodos pavadinimo paantraštėje atsiradęs žodis „darbai“ („Petras Repšys: darbai“ – aut. past.). Nes prirašo įmantriausių pavadinimų ant plakatų. Nesuprasi, apie ką eina kalba, o čia viskas aišku“, – kalbėjo P. Repšys.
Betgi visi menininkai kuria, užsiima kūryba? – nuoširdžiai nustembu. „Visi kuria, o aš – dirbu“, – šypsodamasis atsakė pašnekovas.
Darbuose šitiek detalių, kaip sako prancūzai, jose tikrai turi slypėti velnias. Sukirba noras atrasti kažką paslėpto, taikyti dedukcijos metodą. „Nežinau, ką čia veiktų Šerlokas Holmsas. Nepavyktų nieko jam surast“, – intrigavo menininkas. Kiek patylėjęs pridūrė, kad viskas priklauso nuo žmogaus – jei nori ką nors įžiūrėti, tai ir įžiūrės.
**
P. Repšys gimė 1940-aisiais, rugsėjo 26 d. Šiauliuose. 1960-aisiais baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą.
1960–1967 m. studijavo tuometiniame Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), grafikos specialybę.
Nuo 1967-ųjų dalyvauja respublikinėse ir užsienio parodose. Dirba lakštinės, knygų, taikomosios grafikos, ekslibriso, molbertinės tapybos, freskos, skulptūros, medalistikos srityse.
Ekslibrisus pradėjo kurti 1969 m.
Svarbesni darbai: estampai „Grįžulo ratai“ (1964), „Poetas“ (1974), iliustruotos knygos S. Gedos „Strazdas“ (1967), „Užmigę žirgeliai“ (1970).
Apipavidalino Vilniaus knygyno „Versmė“ eksterjerą ir interjerą (1973–1978), nutapė freską „Metų laikai“ Vilniaus universiteto (VU) lituanistikos centre (1974–1984), sukūrė medalių.
1966-1967 m. apdovanotas gražiausių knygų konkurso diplomu už Sigito Gedos knygos „Strazdas“ iliustracijas.
1997-aisiais – Nacionaline kultūros ir meno premija už ofortų ciklą „Vilnius“ ir medalių ciklus „Iš Lietuvos panteono“, „Lemtingi Lietuvos tūkstantmečio įvykiai“, „Nepriklausomybės šventės ir tragedijos“.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (2000).
