Vaidindamas teatre ir kine J. Budraitis įkūnijo pačius įvairiausius charakterius ir temperamentus. O realybėje, jo pasas atskleidžia tikrąjį būdą – žemaitišką, kuris, kaip sakoma, pasižymi kietumu, tiesumu, stiprybe. Aktorius gimė Žemaitijoje, o pernai rudenį Kelmėje jam buvo įteiktas žemaičio pasas.

80 – nei daugiau, nei mažiau

Atsakydamas į klausimą, ką atnešė šis gimtadienis, aktorius tik patvirtina žemaitiškos pasaulėjautos archetipą: „Nei jis ką gali atnešti, nei aš jam ką galiu duoti. Ateina ta diena, kaip ir visos kitos – tik tiek, kad kalendoriuje užbrauktas brūkšnys: 80 – nei daugiau, nei mažiau. Ką jis gali atnešti daugiau?“, – be jokių kampų užapvalinimų kalbėjo J. Budraitis.

Juozas Budraitis
Foto: Romas Sadauskas-Kvietkevičius


Garsiai pasvarsčius, kad galbūt džiaugsmą, aktorius pritariamai tęsė: „Džiaugiuosi, kad galiu eiti, matyti gamtą, žiūrėti į dangų, uostyti gėles, kaimo keliukais pavaikščioti, turiu smalsumo įvairiose srityse. Ko daugiau reikia?“

Turbūt ir žemaitiško užsispyrimo netrūksta, – šypsodamasi teiraujuosi. „Beveik“, – vienu žodžiu atsakė jis.

Taip drūtai kalba budraitiškas herojaus tipas ar atsiskleidžia žemaitiško būdo savybės – griežtumas, tvirtumas žemiškumas? „Kas yr, tas yr“, – taip trumpai žemaitiškai paaiškina pašnekovas.

Čia ir dabar

J. Budraitį meno kritikai vadina aktoriumi filosofu. Teatrologė Daiva Šabasevičienė apibūdindama legendą sakė, kad jis „kūrė vaidmenis taip, kaip kvėpavo, tarytum bandydamas ką nors išgydyti savo paties širdimi“.

Paklaustas, ar į gimtadienius irgi žiūrįs filosofiškai, J. Budraitis tikino, kad tai tėra gyvenimo akimirka. „Jinai nėra amžina – čia ir dabar. Sekančią sekundę, kažkur kitur – bus kažkas kitkas. Tad ir džiaugiesi žmogus ta sekunde, tuo, ką turi dabar – po ranka, po nosimi. Knygos, nuotraukos, paveikslai... To, kas buvo – nebėra, kaip ir to, kas bus“, – apie dabarties vertybes kalbėjo pašnekovas.

„Paskutine Krepo juosta“
Foto: Dmitrijus Matvejevas
„Džiaugiuosi, kad galiu eiti, matyti gamtą, žiūrėti į dangų, uostyti gėles, kaimo keliukais pavaikščioti, turiu smalsumo įvairiose srityse. Ko daugiau reikia?“
Juozas Budraitis

Per fotografiją galima perteikti esamo momento svarbą. Akivaizdu, kodėl J. Budraičio kasdienybe yra tapęs pomėgis fotografuoti. Fotografija jo gyvenime buvo beveik visada. Ir šiandien aktorius prisipažino vis dar fotografuojantis. „Nesivaikau vaizdų, bet kur mano pėda žengia dabar, tai ir užfiksuoju. Juk toje vietoje, tos pėdos jau nebus. Akimirka“, – tęsė mintį jis.

Originalaus profesionalizmo ar ypatingų fotografijos krypčių J. Budraitis prisipažino nesiekiąs, tiesiog fiksuoja tai, kas tuo metu jam atrodo įdomu.

„Vanduo traukiasi“
Foto: Juozas Budraitis


„Nesivaikau vaizdų, bet kur mano pėda žengia dabar, tai ir užfiksuoju. Juk toje vietoje, tos pėdos jau nebus. Akimirka“
Juozas Budraitis

Filmuojasi filme, turi „keletą projektėlių teatre“

1965-aisiais atlikęs vieną pagrindinių vaidmenų režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus kino dramoje „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) J. Budraitis tapo vienu labiausiai žinomų Lietuvos kino aktorių, sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų.

Dirbo su tokiais režisieriais, kaip Arūnas Žebriūnas („Turtuolis, vargšas“, 1982), Raimondas Vabalas („Skrydis per Atlantą“, 1983) , Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius („Jausmai”, 1966)

Aktorius ryškus ir teatre – spektakliuose yra sukūręs neužmirštamus vaidmenis. Įsimintiniausi žiūrovams: Eimonto Nekrošiaus spektaklyje „Trys seserys“,1995 m., Jono Vaitkaus „Visuomenės prieše“, 2011 ., Gintaro Varno „Bakchantėse“, 2013 m., Oskaro Koršunovo monodramoje „Paskutinė Krepo juosta“, 2013 m.

J. Budraitis kūrybiškai aktyvus – filmuojasi režisieriaus A. Puipos filme „Sinefilija“ ir, kaip pats sako, turi „keletą projektėlių teatre“. „Tai yra nemažai. Krutame, kiek galime. O ką iškrutėsime – ponas Dievas težino. Bet veiklos yra“, – pasakojo jis.

Jono Vaitkaus „Visuomenės prieše“, 2011
Foto: Archyvas


Žodis „meistrystė“ trikdo

Scenos ir kino menų kritikai lenkiasi prieš J. Budraičio talentą. D. Šabasevičienė įsitikinusi, kad intensyvus, analitinis aktoriaus mąstymo pobūdis, poetinė vaizduotė ir begalinis susikaupimas jo vaidmenis paženklino išskirtiniu meistriškumu. „Meistriškų aktorių Lietuvoje buvo ir yra, bet laisvo skrydžio aktorių tenka sutikti itin retai“, – yra pastebėjusi ji.

Lietuviška kino klasika vadinamose juostose suvaidinęs J. Budraitis į meistriškumo sąvoką taip pat žiūri atsargiai: „Visada bijau apibendrinimų. Kiekvienas turi savo tiesą ir matymą. Pats žodis „meistrystė“ truputį trikdo. Pirmiausia tai, be abejo, amatas. Tačiau amatas ne visada padeda, jei savyje neatrandi kažkokių kitokių savybių. Tada tas amatas nelabai patrauklus, nelabai įdomus atrodo“, – samprotavo aktorius.

Matyt, bet kokioje specialybėje gali tapti amatininku, ir tai nėra gerai. „Išmokti daug ko galima, bet turėti įkvėpimą, jį sugriebti – sunkiau“, – pažymėjo jis.

„Vyšnių sodas“
Foto: Dmitrijus Matvejevas


„Pats žodis „meistrystė“ truputį trikdo. Pirmiausia tai, be abejo, amatas. Tačiau amatas ne visada padeda, jei savyje neatrandi kažkokių kitokių savybių. Tada tas amatas nelabai patrauklus, nelabai įdomus atrodo“
Juozas Budraitis

Visada yra galimybė

Amžinas klausimas: kur pasisemti įkvėpimo, kurgi jis slypi? „Jeigu atsakingai į save pasižiūrėsi, suprasi dėl ko egzistuoji, ką nori daryti. O tada jau bus padaryta pusė darbo. Visa kita – gairės, kurias sunku nusakyti“, – dalijosi mintimis J. Budraitis.

Galbūt gyvenimo geismas įneša to polėkio, noro veikti? „Nėra nė vieno žmogaus, kuris nenorėtų gyventi. Iš esmės, per šitą prizmę žiūrint, visi esame vienodi. Kaip kam išeina, kaip kas sugalvoja kuo užsiimti. Kiekvienas ieško savo išmislo – vienas randa vienoje srityje, kitas – kitoje. Trečias turi savo tiesą, kurią nori ją kažkam įrodyti... Tai įgyjama, daug kas savaime ateina su gyvenimu“, – išmintingai kalbėjo pašnekovas.

Noras užsiimti konkrečia veikla neretai yra uždegantis variklis įgyvendinant siekius, bet ar verta to įsikibti, jei gyvenimas nesuteikia tokios galimybės, net jei ir matai, kad esi gabus?

„Visada yra galimybė. Reikia ieškoti kelio, kaip ją pasiekti. Anksčiau ar vėliau pasiseks, jei būsi atkaklus, tikslingai nusiteikęs. Tiesiog dirbti savo darbą. Jei nuolat apie tai galvosi – viskas ateis savaime, niekur nedings. Nemanau, kad reikia nuleisti rankas“, – neabejojo J. Budraitis.

Pokalbį baigiu pasakydama kino filmo pavadinimą, kuriame dar 1979-aisiais vaidino J. Budraitis. Labiau klausdama, nei teigdama – „Gyvenimas gražus“? „Tikrai yra gražus, tą galiu pakartoti“, – patikino garsenybė.

***

J. Budraitis gimė Žemaitijoje, Kelmėje. Mokėsi Švėkšnos vidurinėje mokykloje, 1973-aisiais baigė Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakultetą, nuo 1961-ųjų filmavosi kine. Mokėsi aukštuosiuose kino režisūros kursuose Maskvoje, juos baigė 1981-aisiais.

1979–1989 m. – Kauno dramos teatro aktorius.

1989–1996 m. Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas. 1996–2010 m. Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė.

Vienas labiausiai žinomų Lietuvos kino ir teatro aktorių J. Budraitis sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų. Yra režisavęs filmų: „Atspindžiai“, 1978, „Paukščių miestas“, 1982.