Paklausta, ar sunku apibrėžti, apie ką „kalba“ šis 44 eilėraščių rinkinys, I. Valantinaitė sakė, kad dar prieš nešdama rankraštį leidyklon jau buvo sau atsakiusi į šį klausimą. Tai – eilėraščių apie meilę Dievui, žmogui ir pasauliui knyga. Ten sudėta viskas, kuo ji alsavo paskutinius trejus metus.

Galėjo būti Saulė

– „Apsisiautusios saule“ – knygos pavadinimas, bet regis, jis prilipo apibūdinant pačią. Kaip manai, dėl ko?

– Knygos pavadinimą įkvėpė paskutinioji Naujojo Testamento knyga – Apreiškimas Jonui. Dar vadinama Apokalipse.

O tiesioginė asociacija galbūt kam nors gali kilti dėl garbanų? Beje, mano vardas galėjo būti Saulė, paskutinę minutę dėl itin keistų asmeninių priežasčių prieš pat tėvams einant įregistruoti – mama persigalvojo.

– Su saule esame linkę tapatinti viską, kas šilta ir miela. Bet saulė gali ir nudeginti – ar ne?

– O vanduo ne tik numalšinti troškulį, bet ir paskandinti. Arba meilė – gražiausias dalykas pasaulyje – gali virsti nepakeliamu skausmu. Reikia klausyti širdies, kad to išvengtum. Kuo didingesni dalykai žmogui yra atskleidžiami, patikimi, tuo didesnė atsakomybė deramai su tuo žinojimu pasielgti.

Ilgėjosi tikrumo jausmo

– Niekada nekilo klausimų, ar esi teisingame kelyje?

– Būti savo kelyje reiškia justi ramybę. Jeigu tų klausimų labai daug kyla – matyt, kad kažkas ne taip. Anksčiau ilgai ieškojau ir stipriai ilgėjausi šito tikrumo jausmo.

Gimiau Kaune, baigiau Kauno jėzuitų gimnaziją. Ilgai nežinojau, ką tiksliai noriu veikti, tad pasirinkau abstrakčią Kultūros vadybos specialybę Vilniaus universitete. Gyvenime dažnai keldavo nerimą pasirinkimo momentas, būdavo nelengva apsispręsti, trūko tvirto žinojimo. Dainavau, rašiau.

Berods, buvau antrame kurse, kai pasirodė pirmoji knyga. Baigusi bakalaurą, vis dar nežinojau, kokią konkrečiai specialybę noriu įgyti, tad toliau tęsiau Kultūros vadybos ir politikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Nuo mokyklos laikų vis pagalvodavau apie žurnalistiką, rašiau į laikraščius, žurnalus. Taigi – tarsi savaime pasukau į kultūros žurnalistiką, vėliau penkerius metus rengiau kultūros laidas internetinėje televizijoje. Ir, žinoma, rašiau toliau.

– Jei žmogus turi ne vieną talentą, aplinkiniai kartais sureaguoja ne itin džiugiai. Atseit verčiau „daryk tai, ką sugebi geriausiai“, neva į kitką negalėsi įsigilinti. Kiek, Tavo manymu, galima turėti „pašaukimų“?

– Visų pašaukimas yra vienas – esame sukurti skleisti gėrį ir grožį, tik būdai tam išpildyti yra skirtingi: kiekvienas turi galimybę savaip puošti pasaulį – kepdamas duoną ar tapydamas paveikslą. O aš – rašau.

Foto: Vaivos Abromaitytės nuotr.


Atsigręžti Švieson

– Dažnai teigiama, kad tuo, kuo esame dabar – tapome dar vaikystėje, esą charakteris buvo nulemtas aplinkos, kurioje augome.

– Manau, kad ateidami į šį pasaulį „atsinešame“ save. Paskui tiesiog reikia nesidairant į kitus suprasti, kas išties yra tavo, o kas – primesta, nusižiūrėta, įaugę tarsi įprotis. Lyg pereiti tokį svarbų savivokos, atpažinimo etapą. Turime sąmoningai atsigręžti Švieson, kad išgytų visokie įbrėžimai, juk retas iš mūsų užaugame tobulose šeimose.

– Kokia buvo tavoji vaikystė, svajonės, siekiai?

– Vaikystė buvo labai graži, tarp pasakų knygų. O kambario lubos buvo išpieštos debesimis, žvaigždėmis ir saule ar mėnuliu per centrą. Kažkodėl visad maniau, kad visgi saule, nes per skritulio centrą kabėjo šviestuvas. Dabar tik pagalvojau, kad gal todėl ir pirmąjį savo eilėraštį parašiau apie dangaus kūnus (šypsosi).

Buvau netgi gerokai palepinta, labai mylima. Lankiau keletą būrelių: piešiau, šokau, grojau, deklamavau. Nuo septynerių po tėvų skyrybų augau tik su mama, tuomet daug laiko praleisdavau su savimi.

Gyvenome taupiai, tačiau mamos sumanumo dėka visuomet atsirasdavo galimybė įsigyti norimą knygą ar apsilankyti spektaklyje. O svajonė, kiek pamenu, gana ilgą laiką buvo „kai užaugsiu, būsiu dainininke“. Na, galima sakyti, kad ją pusiau išpildžiau – iki kokių 26-erių vis padainuodavau vienam ar kitam projekte, roko operoje.

– Ką norėtumei patirti dar kartą – iš vaikystės? Gal aplankyti kokią nors ypatingą vietą?

– Noro keliauti po praeitį neturiu, man gera čia ir dabar. O jeigu suspaustų nostalgija, tereikėtų nuo Aleksoto kalno pėsčiomis nusileisti iki Senamiesčio, prasieiti panemune, apsukti ratą aplink stadioną prie Kauno pilies, pražingsniuoti Vilniaus gatve ir Laisvės alėja. Tai – mano paauglystės metu nušlifuotos vietos. Būdavo, net porą kartų per dieną suvaikščiodavau šiuo maršrutu.

Dar išliko stiprus atsiminimas – kokį jaudulį ir džiaugsmą jausdavau įsigijusi ilgai lauktą naują mėgstamo atlikėjo kasetę, CD ar meno albumą. Kaip nešdamasi kuprinėje skubu namo perklausyti ar peržiūrėti.

– Viename savo interviu aktorė Eglė Gabrėnaitė prisipažino iki šių dienų bijojusi vykti į Tytuvėnus, kur leisdavo savo vaikystės vasaras, kad to meto prisiminimai nepasikeistų, „vaikystės pasaka neišsisklaidytų“. Yra tame kažkiek tiesos, kad vaikystėje viskas daug paslaptingiau regisi?

– O gal būtent tuomet, tyra širdimi ir regime visa taip, kaip išties yra? O paskui, užaugus, visas tuometinis pažinimas ir aiškumas pradeda atrodyti kaip paslaptys ir neryškus sapnas? Suaugę retai kada tiesiai šviesiai karaliui pasakys apie jo drabužius, dažnas visaip suks uodegą ir aukos tiesą vardan mandagumo ar naudos.

Jei matai prasmę, turi tikslą – ištversi viską

– Ko sieki – asmeninės laimės, daryti gera žmonėms, ką nors sukurti, palikti po savęs?

– Kiekvieną dieną stengiuosi nugyventi su dėkingumu, būdama tiesoje su savimi ir pasauliu, tuomet, tikiu, visa susilieja į sklandžią, sraunią tėkmę. Jeigu reikia rinktis – pagalvoju, kur atsidūrusi tuo metu būsiu reikalingesnė.

– Kaip atsakytum į klausimą – ką veiki gyvenime, ko jame labiausiai trūksta? Kokia dabartinė veikla labiausiai patinka, kada tiesiog pamiršti laiką, pavalgyti?

Anksčiau vis atsakydavau, kad esu žurnalistė. Kažkodėl nedrįsdavau nepažįstamiems pasakyti, kad rašau poeziją. Man tai atrodė pernelyg intymu. Tačiau jau porą metų tiesiog prisistatau poete.

Stengiuosi, kad kiekvienas projektas, kuriame sutinku dalyvauti, kuriam skiriu laiką, būtų prasmingas, naudingas. Neturiu rutinos, kiekviena diena išaušta su jai skirtų naujų užduočių sąrašu.

Manau, kad motinystė yra didžiausia mums leista patirti dovana.

– Ar dėl ko nors – kažko atsisakytum?

– Mylintis ir tikintis žmogus tampa labai stiprus. Esame taip nuostabiai sukurti, kad negalėtume išgyventi tik praradę save. Visa kita – įveikiama. Juk „kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?“ (Evangelija pagal Luką, Lk 9, 25). Jeigu visa savo esybe suvoki, kodėl, matai prasmę, turi tikslą – ištversi viską.

– Kaip save įsivaizduoji po 10 metų?

– Suvokiu žmogaus būties trapumą, tad labai atsargiai žiūriu į visokius planus tolimai ateičiai. Tiesiog klausau savo širdies ir leidžiuosi jos vedama, seku paskui Šviesą.

– Kiek tiesos apie pačią yra tavuosiuose eilėraščiuose?

Apskirtai, poezija turi būti švari nuo melo. Man kūryba yra lyg veidrodis, tačiau lygiai taip pat, kaip mano eilėraštis man parodo, atspindi mane, taip geras kūrinys atspindės, atskleis skaitytojui jį patį. Tai, ką pamatome, išgirstame viename ar kitame meno kūrinyje, ir yra tiesa apie mus pačius, tiesiog kūrinys ją ištraukia į paviršių. Kūryba – gražus būdas kiekvienam susipažinti su savimi.

**

1984-aisiais gimusi poetė, dainininkė, žurnalistė, kultūros laidų autorė ir vedėja I. Valantinaitė yra išleidusi tris poezijos knygas: „Žuvim ir lelijom“ (2006), „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ (2011), „Trumpametražiai“ (2017). Neseniai pasirodė ketvirtoji autorės knyga „Apsisiautusios saule“ (2020). I. Valantinaitės poezija yra išversta į keturiolika užsienio kalbų.

I. Valantinaitė su „Delfi“ skaitytojais pasidalijo pirmuoju ir paskutiniuoju eilėraščiais iš savo naujai išleistos knygos „Apsisiautusios saule“:

Užuomarša

Kadaise buvome dvi greta
augusios smilgos.
Pro šalį ėjusi mergaitė
tave pasirinko žemuogėm suvert.


Ir kas galėtų įtarti
tokį stingdantį
vėjyje siūruojančios
žolelės ilgesį.


Pabudusi dar kartą
gavau miklias kojas,
kad pasivyčiau tave.


Rankas – kad galėčiau
stipriai apglėbti
galiausiai sutikusi.


Išmokau žmonių kalbą,
kad apsakyt gebėčiau,
kaip anuomet trūko tavęs.


Persirgau visomis
vaikiškomis ligomis,
kad visa, kas netyra, iš manęs
prakaito upe ištekėtų.


Tarsi pasiduodama paryčiais
klusniai leidausi pervelkama
švariais naktiniais marškiniais.


Baltais, baltais.
Lyg visa užklojęs sniegas
ryte dar nespėjus nė vienai katei
ar kiemsargiui jo pripėduoti.


Tai užmaršties veidą
regėjau tąryt pro langą.


Nukritus karščiui,
visiškai pasveikusi
tenorėjau žaisti.


Tiesiau rankas į turimas lėles,
norėjau dar daugiau
ir vis naujų.


Iki pat šios dienos
nebeprisiminiau nė karto
sapno apie smilgas.


Tunelis

Kažkuriame ankstesniame laike
mes sutikome tapti matomais.


Kad nebūtume vien vėjas vėjyje,
apsirengėme kūnais savaisiais.


Jokios kulkos, žaizdos, randai
neatsveria esaties monų.


Atėjome pajust oda lietų,
bažnyčių vėsą ir vienas kito seiles.


Užuosti geismą ar pūvančius
obuolius sode rudens.


Apsiauti lediniu šaltiniu,
čiaumoti sultingą kąsnį, apsvaigti vynu.


Leisti pasisotinti uodui,
paseilinti įkandimo raudonį.


Pagelbėti aklajam perbrist upę,
padėti raišam su jo nešuliais.


- Tu tik pažiūrėk,
kokios stiprios mano rankos!
Bemat išrausčiau tunelį
mums pasislėpti.


- Tu tik paklausyk,
kaip dunksi mano širdis!
Bemat išrausčiau tunelį
mums išlikti.


Tunelį giliai giliai po žeme.
Su dangum susisiekiantį.


Ir tuomet, tuomet sušukčiau
plačiai nutvieksta nuostabos:


- Žiū, mylimasis,
pasaulis tik prasideda ten,
kur manėme jį pasibaigus!