Į konkursinę programą įtraukta 18 filmų, o bendrai penkiose kategorijose bus parodyta 60 pilnametražių ir 15 trumpametražių filmų. Dalyvauja kūrėjai kone iš 50 valstybių. Vertinimo komisijai vadovauja australų aktorė Cate Blanchett.

Nusiteikę pozityviai

Tarp kino grandų atsidūręs lietuvis „Delfi“ pasakojo, kad Venecijoje nejaučiama slogi nuotaika dėl COVID-19 – visi nusiteikę pozityviai. Į festivalį suvažiavo daug įtakingų asmenų, Europos Parlamento narių.

P. Mačiulskis pastebėjo, kad šįsyk festivalyje norima skleisti europinį balsą, būtent jo ieškoma. Tokia tendencija komisijos narį džiugina, jaučiasi esąs vienu iš ambasadorių, kuris prisideda prie europinio filmo sklaidos. Tačiau favoritų kol kas neišduoda, tik pažymėjo, kad yra laimėjimo vertų filmų. Jis išskyrė kūrėjų darbus iš Rusijos, Lenkijos, Čekijos.

Paklaustas, ar holivudiniai filmai po truputį praranda savo žavesį, P. Mačiulskis sakė, kad jie įdomūs, smagūs, bet reikia susipažinti ir su kitų šalių kūrėjais. Už galimybę dalyvauti festivalyje jis dėkojo „Skalvijos“ kino akademijai (SKA).

Pašnekovas prisipažino kinu rimčiau pradėjęs domėtis tik baigęs SKA. Dabar tęsia studijas, studijuoja filmo raidą, tačiau šičia mažiau praktikos – tai labiau teorinis kursas apie sociopolitinius kontekstus, filosofijos, filmų formą ir istoriją.

Kūryba užsiima laisvalaikiu, per vasaros atostogas. Tuomet ir gimsta filmai, netgi ir dokumentiniai ar muzikiniai klipai.

Atsakydamas į klausimą, iš kur toks potraukis kinui nuo pat jaunų dienų, režisierius svarstė, kad impulsą kurti filmus tikriausiai bus gavęs iš savo tėčio, kuris dirba operatoriumi. Nuo mažumės su draugais mėgdžiodami filmuodavo visokiausius siužetėlius.

Tėtis Pijui – didelis autoritetas. „Kai jis sako, kad gražu – geriau įsižiūrėjęs ir aš pradedu įžvelgti grožį“, – apie įtaką kalbėjo jis.

Visgi atsekti, iš kur atėjo meninis pajautimas – sunkoka. Buvo ko pasimokyti iš abiejų tėvų. Mama užsiėmė kostiumų dizainu. Tad vaikinas nė kiek neabejoja, kad tėveliai įskiepijo gerą vizualinį supratimą.

Pradėjęs mokytis kino akademijoje suprato, kad jam itin patinka šio meno kalba: parodai vaizdą, o kiekvienas žiūrovas jį interpretuoja savaip.

Filmas – gyviausia meno forma kokia tik yra. Kad ir kaip būtų gaila, jis nebe toks tradicinis, rodomas kino teatruose, bet vis tiek apjungiantis daug meninių raiškos priemonių“, – kalbėjo P. Mačiulskis.

„Pasaulis labiau atsiskleidžia per dilemas, o ne problemas. Esu labiau susivienijęs su tokiais filmais. Žinoma, viskas priklauso nuo požiūrio, sunku išskirti absoliučią tiesą. Gyvenime yra daug situacijų, kai tiesiog nėra aišku, ką daryti. Kai atrodo, jog nėra vieno – teisingo ar neteisingo varianto“


Įdomiausia tai, kas instinktyvu

Dažnai pasvarstoma, kad išsilavinimas kūrybos žmonėms nėra būtinas. Pašnekovas su šia mintimi sutiko tik iš dalies. „Jau pats žodis „išsilavinimas“ matematikoje, fizikoje turi visai kitokią reikšmę – tai dalykai, kuriuos reikia žinoti. Filmų režisūra priklauso ne tik nuo to – istoriją galima pasakoti visaip. Aišku, yra priimtos standartinės konvencijos. Tačiau mokytis reiktų analizuojant: kas, kaip ir kodėl veikia“, – įsitikinęs jis.

Režisierius neginčijo fakto, kad savo sritį išmanantys mokytojai žino, kaip pagreitinti šį procesą. Tačiau nėra paprasta įsigilinti ir suprasti, kaip viskas veikia pilnai. „Tai kratinys pojūčių, kuriuos sunku atsekti. Nuotraukų, paveikslėlių sekos – sunku pasakyti, kas veikia tiksliai. Įdomiausia tai, kas instinktyvu, intuityvu. Net nežinau, ar viską įmanoma išmokti. Galbūt tai vystosi natūraliai – bežiūrint, analizuojant. Nežinau, ar daug yra dalykų, kuriuos reikia tiesiog išmokti“, – žvelgė jis plačiau ir giliau.

Kol kas P. Mačiulskis tikras tik dėl vieno: svarbu labai norėti ir stengtis, visa kita – ne nuo jo priklauso.

Turi padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso, kitkas išsispręs savaime? „Tikrai išsispręs, bet ar palankiai – neaišku. Tačiau ką jau padarysi“, – juokdamasis reziumavo pašnekovas.

Jis kaip režisierius jau yra sukūręs šešis trumpametražius ir vieną 45 minučių filmą. Šio dar niekur nėra rodęs. „Keistas dalykas, pagal britų ir amerikiečių standartus viskas, kas trumpiau nei 45 minutės, priskiriama trumpametražiams filmams, kas ilgiau – ilgametražis. Mano lygiai per vidurį. Todėl nelabai yra kur jį parodyti. Nors tai ir nebuvo svarbiausias dalykas kuriant, tačiau pasimokiau“, – su filmų kūrimo specifika pažindino P. Mačiulskis.

Grįžtant prie Venecijos kino festivalio tematikos. Režisierius pasakojo, daug jame atradęs – nors filmų yra peržiūrėjęs tikrai nemažai. Vertindamas darbus tikino atsiremiantis į lietuvišką mentalitetą.

„Pagal paprastą modelį, remdamasis tam tikru socialiniu kontekstu, ateinančiu iš Lietuvos. Turiu daug bruožų, būdingų tik lietuviams, kurių kiti neturi. Komisija išrinks jungtinį europinį sprendimą. Jei mane kūrinys palietė, kažką galvoje pakeitė ar buvo labai gražu, galvoju, kodėl. Išanalizuoju formą, kalbamės su kitais“, – apie vertinimo kriterijus kalbėjo režisierius.

Lietuviški filmai dažniausiai apibūdinami, kaip gana niūrūs, melancholiški, lėti, turintys skandinaviško atšiaurumo. Bet P. Mačiulskis nelinkęs taip vienareikšmiškai įvertinti lietuvių kūrėjų braižo.

Jam pačiam asmeniškai patinka ir lėti, ir greito montažo darbai. Tačiau ne madingi socialines problemas narpliojantys filmai, o magiškas realizmas. „Kai pasaulis nėra pilnai paaiškinamas, kur yra paslapties. Gyvendamas nejaučiu, kad aplinkui viskas yra aišku. Patinka, kai filmas tai parodo, bet čia tik vienas aspektų, patraukiančių dėmesį“, – dėstė P. Mačiulskis.

Minčių šaršalas komplikavo pasirinkimus

Pašnekovui patiko kažkur perskaityta mintis, paaiškinanti skirtumus tarp europinio ir amerikietiško kino. Šio kino veikėjai esą gauna problemas, kurias išsprendžia, o europinio – neįveikiamą dilemą. „Labai apibendrinta, bet... Manau, pasaulis labiau atsiskleidžia per dilemas, o ne problemas. Esu labiau susivienijęs su tokiais filmais. Žinoma, viskas priklauso nuo požiūrio, sunku išskirti absoliučią tiesą. Gyvenime yra labai daug situacijų, kai tiesiog nėra aišku, ką daryti. Kai atrodo, jog nėra vieno – teisingo ar neteisingo varianto“, – filosofiškai kalbėjo jis.

Tačiau visada reikia kažką pasirinkti, – grąžinu ant žemės.

„Tai ir yra gyvenimo patirtis. Turi begalę pasirinkimų galimybių, nėra aišku, kaip ir ką rinktis, bet ilgainiui to išmoksti. Pastaraisiais metais teko tai išgyventi. Kai pradėjau galvoti, kas patinka, kas suformavo vienokį ar kitokį mano požiūrį – pasimečiau. Toks savęs dekonstravimas tuos pasirinkimus labai sukomplikavo“, – atviravo jaunuolis.

Tokį minčių šaršalą sukėlė dirbtinio intelekto studijas Harvarde pasirinkęs draugas. „Jis man papasakojo tokią loginę argumentų seką, kuri iš esmės nelabai susilaužo. Yra racionaliai sudėliota ir paaiškina, kodėl žmogus neturi laisvos valios. Esmė – gimei su kūnu, kurio nepasirinkai, pakliuvai į aplinkybes, kurių nepasirinkai, o visos tavo mintys ir pasirinkimai, tiesiog tavo kūno reakcija į aplinką“, – nustebinusiomis įžvalgomis dalijosi P. Mačiulskis.

Jis vylėsi, kad tokios sunkios mintys turėtų pasitarnauti kūrybai. Juk režisieriaus pasaulio pajautimas persiduoda per kuriamus filmus: „Galbūt tai net nėra racionali išraiška, tačiau visgi neatsiejami dalykai. Negali sukurti ko nors komplikuotesnio, negu tu supranti ir galvoji. Mąstymas ir kūryba susiję dalykai.“

Studijuodamas kino istoriją P. Mačiulskis keliuose laikmečiuose atrado tikrų kino meistrų. Ypač pakerėjo vadinamasis italų auksinis 7 dešimtmetis, tokie režisieriai kaip Federico Fellini ir Michelangelo Antonioni.

Kalbama, kad šio dešimtmečio filmai buvo išleidžiami kartą per mėnesį. „Mes juos vertiname, kaip genialius, aukščiausio pilotažo filmus. Manau, kad tai daug ką pasako“, – sakė P. Mačiulskis ir pridūrė, kad M. Antonioni filmus jam teko analizuoti ir iš profesinės pusės. Juostą persukdavo po kelis kartus, neskubėdamas. Jis pripažino, kad nieko panašaus iki tol nebuvo matęs kino meno formoje. Unikalu ir subtilu.

F. Fellinio pasaulis – siurrealistinis, dažnai keistas. Paklaustas, ar teko kada nors susidurti su panašiais režisūriniais sprendimais, kuriuos galėtų apibūdinti kaip patį keisčiausią dalyką, P. Mačiulskis atsakydamas koncentravosi į žodį „keistas“.

„Žodžiu „keistas“ apibūdinamas neįprastas arba nepatirtas jausmas, bet nebūtinai malonus, unikalus. Bet Fellinio atveju, yra net toks pasakymas – feliniškas pasaulis (felliniesque). Tai vienas iš jo bruožų. Filmuose nėra aiški įvykių seka, keistas pats pasaulio suvokimas: nėra priežasties ir pasekmės. Kažkas kažkodėl vyksta, tai gražu, įdomu. Nors vietomis ir vargina, ir baisu, ir smagu. Visapusiškas kūrėjas“, – apibūdinimų garsiam kino meistrui negailėjo Pijus.