Paminklo vieta – kukli erdvė šalia makdonaldo, su gremėzdišku ekspoziciniu šiltnamiu ir reklaminiu stendu, kurie pagal konkurso sąlygas kažkodėl būtinai turėtų išlikti greta paminklo vienai ryškiausių moderniosios Lietuvos istorinių asmenybių. Ironiškai žiūrint į konkurso sąlygas ir suteiktą trumpą pasiruošimo laiką, išeitų, kad vos ne geriausiais sprendimas būtų stikliniame šiltnamyje greta molio puodynių paguldyti Prezidento statulą, o būtinajame reklaminiame stende, kaip ir dera politikui prieš rinkimus, išpirkti vietą didžiuliam jo parašui. Nors A. Smetonos asmenybė sudėtinga, bet ir neabejotinai verta vietos Vilniuje nesityčiojant iš jo net ir meninėmis priemonėmis. Deja, ši tendencija jau buvo įrašyta į projekto sąlygas.
Parinkta vieta paminklui – itin komplikuota fiziškai ir vizualiai: suspaustos pailgos formos, apsupta ryškios architektūros ir kitų detalių, tarp intensyvaus pėsčiųjų ir automobilių eismo ašių. Nors istoriškai vieta ir susijusi su A. Smetonos veikla Vilniuje, tačiau jos nepavadintum nei skveru, nei aikšte. Greičiau, tai – platesnis šaligatvis. Ir nors visuomenėje vis dar labai gajus A. Smetonos įvaizdis kaip gėdingai per upelį brendančio diktatoriaus, norėčiau apginti jo svarbą ir vertę būti deramai įamžintam. Kritiniu valstybei metu taip vadinamas tarpukario Lietuvos diktatorius siūlė priešintis ginklu paskelbtam SSRS ultimatumui, bet beveik visi ministeriai manė kitaip. Vien iš šio argumento galime spręsti, kad absoliuti valdžia, deja, nebuvo „diktatoriaus” Antano rankose. Ir asmeniškai aš manau, kad jo pasitraukimas į Vakarus – ganėtinai išmintingas sprendimas. Juk ir daugumos pokario partizanų mes nelaikome bailiais ar bėgliais, besislapsčiusiais miškuose, užuot stojus į atvirą kovą su akivaizdžiai stipresniu priešininku. O ir dabartinė Baltarusijos valdžios opozicijos lyderė renkasi Lietuvą kaip laikiną prieglobstį, nelikdama savo tėvynėje.
Kaip minėjau, deramam sprendimui rasti ir komplikuotai erdvei sutvarkyti buvo skirta juokingai trumpas laikas – tik kiek daugiau nei mėnuo vasaros pabaigoje ir koroninėje nežinomybėje. Dalyviai ir Lietuvos dailininkų sąjunga raštu prašė komisijos suteikti kūrėjams adekvatų pasiruošimo laiką. Komisija estafetę maloniai perdavė „tiesioginiam užsakovui” – Vyriausybei. Šioji, po ilgo ir sunkaus, mėnesį užtrukusio galvojimo, termino nepratęsė. O solidžius ir įtikinamus projektus su gausybe skaičiavimų, aprašymų, maketų, modelių, brėžinių ir vizualizacijų paruošti turėjo pakakti mėnesio ir poros savaičių. Keista, nes jei gerai pamenu, tos pačios Vyriausybės sudaryta ekspertų darbo grupė vietą paminklui parinkinėjo ir sąlygas ruošė bene pusę metų.
Dabar vaizdelį turime tokį. Konkursas didelio dalyvių aktyvumo nesulaukė, nors ir buvo skiriamos net 5 prizinės vietos. Vertinimui priimtų projektų ekspozicija ir jos pristatymas gyvai recenzuojant specialistams nesukėlė konstruktyvių diskusijų, beveik nesulaukė žiniasklaidos dėmesio. Klausantis recenzuojančio architekto, akivaizdžiai matėsi tam tikrų klišių taikymas ir paviršutinis pateiktų idėjų supratimas. Deja, jis vargiai ar begali būti kitoks, aptarime nedalyvaujant patiems autoriams. Laikomasi mat anonimiškumo iki kol bus suvertinti projektai. Bet juk mūsų mažoje šalyje ekspertas gali lengvai nuspėti dalyvį pagal jo projekto stilistiką. Atrodo, kad jei neatpažįsta, tai bijo ir teigiamai įvertinti. Keisti komisijos vertinimai, kai, mano subjektyvia nusivylusio nelaimėjusio dalyvio nuomone, beviltiški konkursui pasiūlyti projektai užima prizines vietas.
Daugiausiai komisijos balų surinkusiame projekte taip vadinamas paminklas – rudas atvirukas – nustumtas į kampą prie sankryžos. Menka ir komplikuota erdvė praktiškai išvalyta nuo visko, išskyrus centrinę dalį „užvaldančios” šviečiančios puodynių parodėlės, sukištos į stiklinę vitriną, su užnugary riogsančiu masyviu reklaminiu stendu, bene didesniu už patį paminklą, ir per vidurį išrikiuotais didžiuliais apšvietimo stulpais. Ir pagal komisijos vertinimą, tai – privalumas. Konkurso dalyviai, nesilaikę šių rekomendacijų, buvo nugrūsti į eilės galą ir į prizines vietas nepateko. Su visa pagarba laimėjusio paminklo autoriui ir jo kūrybai, manau, kad analogiška technika atliktas atminimo ženklas herojams S. Dariui ir S. Girėnui yra tikrai geras meninis sprendimas ir pastatytas tinkamoje vietoje. Tačiau nesutinku, kad pasiūlytas konkursinis kūrinys, nors ir su aiškiai artikuliuota idėja, yra tinkamas A. Smetonai įamžinti Vilniaus centre. Nemonumentaliai ir tamsiai formai gresia pranykti margame fone ir būti nustelbtai rusvos spalvos gretimo namo sienos (vizualizacijose paminklo aplinka apdairiai supaprastinta iki bespalvio eskizo).
Viena didžiausių bėdų, kad išrinkti nugalėtojų projektai nebetobulinami. Mano manymu, verčiau būtų vystyti ir derinti pirminiame etape atrinktus kelis projektus, iki bus sukurtas tinkamiausias variantas. O apskritai, viešieji pirkimai nėra blogas būdas konkursams organizuoti. Įvykus projekto konkursui ir išrinkus geriausią iš pateiktųjų, perkančioji organizacija turi teisę nerealizuoti laimėjusio projekto, gali rengti konkursą iš naujo. Bet, kad ir kokia tobula oficialioji tvarka bebūtų, rezultatų kokybė priklauso nuo dalyvių ir sprendimus priimančių žmonių kompetencijų bei intencijų.
Kviečiu skaitytojus kritikuoti, diskutuoti ir apskritai būti aktyvius.
Visų dalyvių darbus galite pamatyti čia.
