Tiesa, kad šv. Augustino knygos, nors leidžiamos ir šiais laikais, taip pat – ir lietuviškai, nėra „bestseleriai“. Tai filosofija, teologija, psichologija, etika, valstybės mokslu, kultūros ir istorijos filosofija besidominčių žmonių skaitiniai.
Tokių žmonių, parprastai, nėra labai daug. Tačiau spėju, kad dauguma žmonių, net jeigu nieko nebūtų skaitę iš šv. Augustino darbų, bent vieną jo sparnuotą posakį tikriausiai yra girdėję: „Valstybė be teisingumo – tai tik plėšikų gauja.“
Nors šv. Augustinas turi nuopelnų ir istorijai, ypač teologiškai aiškinant žmonijos istoriją veikale „De civitate Dei“ (Dievo miestas), kur parodoma per amžių amžius trunkanti žemiškos valstybės (civitas terrena) ir Dievo valstybės (civitas Dei) kova, šis rašinys yra ne apie „tą“ Augustiną.
Augustinas, kurio šviesų atminimą čia noriu priminti, gimė daugiau nei 1,5 tūkstančio metų vėliau, nei šv. Augustinas mirė. Nepaisant to, su garsiuoju Hipono vyskupu jis turi bendrų bruožų, būdingų krikščionims, ir taip pat, kaip ir šventasis, yra „vertas pagarbos“.
Pagarbos – už ištvermingą įsipareigojimą Tėvynei, kurios neužmiršo, nors turėjo palikti ją būdamas dar kūdikio amžiaus drauge su tėvais, ir už atliktus svarius darbus Lietuvos istorijos baruose, nagrinėjant ypač sudėtingą, daug prieštaravimų keliantį pirmosios bolševikų ir nacių okupacijų (1940–1945) laikotarpį.
Augustinas, kuris yra šio rašinio herojus, yra dr. Augustinas Idzelis (1942–2018), per anksti mus palikęs nuostabus žmogus ir talentingas istorikas. Šv. Augustino pasakymą apie valstybę jis savotiškai taikė ir istorijos moksle. Dr. Idzelio pastangą kelti aikštėn nutylimus arba mažai žinomus faktus ir juos naudoti savo istoriniame pasakojime aš interpretuočiau taip: „Istorija be reikšmingų faktų ir teisingumo – tai tik propagandos atmaina.“
Dar praėjusių metų pavasarį skambinau telefonu dr. A. Idzeliui į Čikagą, teiravausi, ar jis sutiktų atvykti į Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje rengiamą Adolfo Damušio politinių dienų konferenciją? Žinojau, kad turi sveikatos problemų, bet 2017 m. rudenį sutiktas ateitininkų sendraugių konferencijoje Dainavoje, Mičigano valstijoje, kur abu skaitėme paskaitas, atrodė žvaliai, energingai, nebuvo panašus į ligonį. Telefoninio pokalbio metu sakė, kad atvykti norėtų, bet skirsti į Lietuvą „dar per anksti“, reikia pirmiau „iki galo susitvarkyti su sveikatos svyravimais“.
Ir štai, 2018 m. spalio viduryje – skaudi žinia iš Čikagos: dr. Augustinas Idzelis – istorikas, teisininkas ir geografas, – mirė spalio 14 d. Sugar Grove, IL, sulaukęs 76-erių, ir palikęs nuliūdusius žmoną Reginą Idzelienę (Pliodžinskaitę), sūnų Mindaugą su žmona Maria, sūnų Aidą su Simone Schiffmachar, sūnų Vytą, vaikaičius Sofią ir Adrianą, seserį Teresę Beržinskienę (Idzelytę), daug dukterėčių, sūnėnų, bičiulių ir draugų, mylėjusių jį, gerbusių bei vertinusių už kilnaus žmogiškumo savybes bei neeilinį savo srities profesionalo talentą.
Man teko asmeniškai susipažinti su Augustinu 2010 m., kai su kūrybine grupe vykau į Jungtines Amerikos Valstijas rinkti medžiagos dokumentiniam filmui „Pavergtųjų sukilimas“. Jo premjera įvyko 2011 m. birželio 22 d. Vilniuje, minint 70-ąsias 1941 m. birželio 23-osios sukilimo metines. Svarūs ir brandūs dr. A. Idzelio komentarai buvo svarbi filmo dalis.
Filme tačiau panaudota buvo tik nedideli mūsų ilgo ir plataus pasikalbėjimo fragmentai. Visą jį iššifravau ir paskelbiau dviem dideliais straipsniais. Dr. A. Idzelis tuo pasikalbėjimu atkreipė į save dėmesį Lietuvoje. Ne vien drąsiu, argumentuotu ir įtikinamu prieštaringai vertinamo istorinio laikotarpio traktavimu, bet ir ekspresyviu, išraiškingu, įtraukiančiu, stačiai uždegančiu pasakojimo stiliumi.
Po šios publikacijos susilaukiau daugelio teigiamų atsiliepimų ir nuostaba persmelktų klausimų: kas tas Idzelis, iš kur jis atsirado, nieko anksčiau apie jį nebuvo tekę girdėti?..
Turėjau pripažinti, kad ir man tai buvo nemenkas atradimas. Anksčiau buvau tik girdėjęs, kad Amerikoje yra istorikas, kuris labai gerai įsigilinęs į pirmosios bolševikų ir nacių okupacijų laikotarpį, buvau skaitęs gal tik vieną kitą jo straipsnį Amerikos lietuvių spaudoje, tačiau asmeniškai nepažinojau ir neturėjau supratimo koks tai įdomus žmogus bei kvalifikuotas savo srities profesionalas.
Augustinas turėjo didelį talentą pasakoti. Jo būtum galėjęs klausyti ir klausyti. Negalėdavau atsistebėti, kiek daug mažai žinomų ir istorijos apyvartoje nefigūruojančių detalių jis žinojo! Jo šaltiniai buvo skirtingi, nei Lietuvos istorikams yra įprasta. Nors buvo gimęs Lietuvoje, mokyklą ir universitetus baigė užsienyje. Tačiau jo lietuvių kalba buvo stebėtinai gera: žodinga, išraiškinga, moksliškai preciziška. Tiesa, jis kartais teisindavosi, kad lietuviškai rašyti jam reikia daugiau pastangų negu angliškai, tačiau lietuviškai ir kalbėjo, ir rašė sklandžiai.
Viena progų susidarė 2012 m., kai gegužės mėnesį Lietuvoje buvo iškilmingai perlaidojami Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio (1903–1974) palaikai. Man teko garbė prie šio įvykio prisidėti – dalyvauti vyriausybinės perlaidojimo komisijos darbe, organizuoti mokslinę konferenciją. Pakviečiau dr. A. Idzelį konferencijoje „Juozo Brazaičio mokslinė, švietėjiška, rezistencinė ir politinė veikla“ skaityti paskaitą. Jis mielai sutiko, atvyko, perskaitė turiningą, gerai argumentuotą pranešimą „Prof. Juozo Brazaičio vaidmuo Lietuvos laikinosios vyriausybės veikloje ir rezistencijoje“.
Iškilmingas palaikų perlaidojimas garbingoje ir istorinės asmenybės reikšmei deramoje vietoje – Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje – bei konferencijos organizavimas neapsėjo be kontroversijų. Ne tik Maskva pareiškė, kad pagarbus J. Brazaičio palaikų perlaidojimas yra „pasityčiojimas iš fašizmo aukų atminimo“, bet ir dalis Lietuvos intelektualų paskelbė, esą laidotuvių „ceremonija ir ją lydėjęs šio žmogaus gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas buvo didelė moralinė klaida“.
Į tai netruko reaguoti kita intelektualų grupė. Ji pateikė viešus klausimus „akademikams dėl 1941 m. Lietuvos įvykių vertinimo“ ir pareiškė, kad minėtame laiške J. Brazaičio „veikla aiškinama ir vertinama supaprastintai ir tendencingai, atsiejant ją nuo konkretaus istorinio to meto įvykių konteksto“, ji negali būti suprasta vadovaujantis „tik dabartinės ideologinės konjunktūros klišėmis“.
Ypač griežtai reagavo Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Patackas, laišką pasirašiusius akademikus pavadinęs „kvislingais“: „Tikiu, kad ne visi, kurie pasirašė, padarė tai laisva valia. Galbūt jiems pritrūko atsparumo atsispirti virtuoziškam virtualiam šantažui; niekaip negaliu patikėti savo akimis, matydamas ten kai kurias pavardes. Bet yra kaip yra – jos ten įrašytos šalia oportunistų, žemgrobių, amžinų kompromisierių, intelektualinių plepių ir panašios faunos. O kas parašyta – kirviu neiškirsi. Taip sako tautos išmintis ir atmintis, kuri, beje, išdavystei yra negailestinga.“
Čia dera priminti, kad ir konferencijai, išsyk numatytai Vytauto Didžiojo universitete, kuris J. Brazaičiui ir suteikė profesoriaus titulą, vietos neatsirado – paskutiniu momentu buvo pranešta, kad renginiui išduotas leidimas atšaukiamas. Konferencija įvyko Kauno miesto savivaldybės salėje.
Dr. A. Idzelis šių visuomeninių prieštaravimų akivaizdoje neliko „stovėti po medžiu“. Viešnagės Lietuvoje metu, jis ne tik gegužės 19-ąją jau minėtoje konferencijoje Kaune skaitė paskaitą, bet dalyvavo ir Vilniuje, LR Seimo rūmuose gegužės 18 d. surengtoje spaudos konferencijoje, gegužės 22 d. – taip pat Vilniuje diskutavo „Žinių radijo“ eteryje bei dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje, gegužės 24 d. – vėl Kaune, VDU Lozoraičių muziejaus salėje vykusioje ir prof. Egidijaus Aleksandravičiaus moderuotoje apskritojo stalo diskusijoje „Lietuvių herojai ir Antrojo pasaulinio karo šešėliai: J. Brazaičio atvejis“.
Diskusijose, kuriose dalyvavo dr. A. Idzelis ir kurias man teko stebėti, buvo akivaizdžiai juntamas jo temos išmanymas, istorinių faktų žinojimas, argumentavimo logika, gebėjimas faktus vertinti laikmečio įvykių kontekste. Ne veltui jis buvo ne tik istorikas, bet ir teisininkas.
„Ar mes žinome pakankamai apie nacių slaptųjų tarnybų veiklą? Kokią jos darė įtaką pirmosiomis pogromų prieš žydus savaitėmis?“ – klausė A. Idzelis, reaguodamas į bendro pobūdžio, sakyčiau, „supaprastintus“, švelniai tariant, istorinio konteksto nepaisančius pasvarstymus, esą J. Brazaitis „nepakankamai gynė žydus“, nors ir „nebuvo piktadarys, kaip ir daugelis iš mūsų“.
Diskusijoje su Lietuvos istorikais, į priekaištus J. Brazaičiui ir Laikinajai vyriausybei dėl jų neva „kolaboravimo su naciais“, A. Idzelis atsakė su jam būdinga logika ir konkretumu: „Negaliu sutikti su vertinimais, kad Laikinoji Lietuvos vyriausybė, atėjus naciams, kolaboravo su šia valdžia. Sukilėliai ir Laikinoji vyriausybė turėjo tam tikrą tikslą. Iš pradžių jie siekė atkurti valstybės suverenumą ir nepriklausomybę. Vėliau tapo aišku, kad tai neįmanoma. Tada tikslas pasikeitė. Siekta, kad lietuviai netaptų nacistinio režimo aukomis ir būtų panaikintos sovietinio režimo pasekmės.
Bet šios Vyriausybės veikla apsiribojo teisine ir administracine sritimis, kuriose darbuotis buvo paskirti Lietuvos patriotai. Tai itin ryšku švietimo srityje. Saugumo ar policijos organai nebuvo Laikinosios vyriausybės rankose. Jie buvo nacių SD ir jiems talkinusių kraštutinių voldemarininkų rankose. Vokiečiams šis lietuvių sukilimas buvo nemaloni staigmena. SD ir SS manė, kad įspėję šio sukilimo iniciatorių K. Škirpą apie tokio sukilimo padarinius ir neleidę jam pačiam išvykti iš Berlyno šio sukilimo visiškai išvengs, bet atsitiko kitaip. Karinė vokiečių valdžia – Vermachtas – irgi nežinojo, ko imtis, kad tai sutrukdytų. Vyko lyg ir rungtynės dėl įtakos Lietuvoje tarp Vermachto, SD ir civilinės valdžios.“
Čia dera paaiškinti, kad J. Dainauskas buvo Laikinosios vyriausybės paskirtasis Lietuvos saugumo vadovas, atsisakęs vokiečių nurodymu panaudoti saugumą žydų persekiojimui. Dainauskas vokiečių iš pareigų buvo pašalintas jau 1941 m. liepos 1 d. Jo vieton naciai pastatė Siecherheitdienst užverbuotą buvusį Lietuvos saugumo pareigūną Stasį Čenkų. Liepos 9 d. gestapas J. Dainauską suėmė.
Esminis skirtumas nuo kai kurių Lietuvos istorikų yra tas, kad dr. A. Idzelis naudoja žymiai platesnę faktografinę bazę – ne vien NKVD paliktas tardymo bylas, sovietinių pareigūnų atsiminimus bei liudijimus ir iš viso to plaukiančias šiuolaikinių vertintojų interpretacijas, bet ir Vakarų diplomatų bei Vakarų istorikų tyrimus, įvairių šaltinių archyvinius duomenis. Reiškinius Lietuvoje A. Idzelis vertina plačiame tarptautiniame kontekste, matydamas juos kaip dalį Europoje vykusių procesų, bet ne vertindamas Lietuvą izoliuotai, be ryšio su tarptautinių įvykių eiga, kaip tai daro kai kurie kiti tų įvykių komentatoriai.
Visi baltiečiai turėjo pakankamai motyvacijos kartu su Vokietija dalyvauti žygyje prieš bolševizmą, rašo britų karo istorikas Johnas Keeganas knygoje „Waffen SS. Asfalto kariai“ (John Keegan. Waffen SS. The Asphalt Soldiers. – New York, 1970, 160 p. ). Ir svarbiausia „tokio apsisprendimo priežastis buvo istorija, kaip rusai elgėsi su jais“. Kyganas paaiškina, kad „šių tautų politikai ir gyventojai – latviai, estai ir lietuviai pasitiko vokiečius kaip išvaduotojus ir spontaniškai bendradarbiavo su jais, vildamiesi atkurti savo valstybinę nepriklausomybę. Puoselėdami šią viltį kūrėsi pirmieji savanorių batalionai, tačiau paaiškėjus vokiečių tikriesiems ketinimams“, padėtis netruko pasikeisti – palankumas virto gilia antipatija ir priešiškumu.
Itin taikliai to meto padėtį Baltijos valstybėse pristato škotų istorikas Davidas Littlejohnas: „1940 m. birželį Stalinas pasiglemžė savo valdžion tris Baltijos valstybes ir pranešė, kad jos „savanoriškai įstojo“ į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą. Sekė teroro ir represijų metai, per kuriuos tūkstančiai buvo persekiojami ir kankinami, žudomi arba ištremiami. Nereikia stebėtis, kad 1941 m. birželį įžengusi vokiečių kariuomenė daugeliui atrodė labiau kaip išvaduotoja nei užkariautoja. Yra sakoma – mano priešo priešas yra mano draugas.
Baltijos tautoms po teroro metų kiekvienas, kuris ėmė į rankas ginklus, kad kovotų prieš Stalino režimą, ir visi, simbolizavę šią kovą, buvo laikomi jei ne draugais, tai bent jau „kartu kariaujančiais“ (a co-belligerent), kaip kiek vėliau, įvesdami naujadarą, anglosaksai pavadino savo italų antifašistų samdinius. Į baltiečių ir kitų „rytų tautų“ bendradarbiavimą su vokiečių kariuomene reiktų žiūrėti būtent tokiame kontekste.“ (David Littlejohn. Foreign Legions of the Third Reich, vol. 4. – San Jose, California, 1987, p. 135.)
Nuostabu, kad tai, kas visiškai suprantama nešališkiems Vakarų istorijos ekspertams, taip nelengvai įkandama daliai Lietuvos istorikų ar istorijos komentatorių. Istorija nebuvo tokia paprasta ir tokia vienareikšmė, kaip dabar kai kas bando įrodinėti. Dideles moralines dramas ir egzistencinius pasirinkimus turėjo išgyventi ne tik mažesniųjų tautų – lenkų, suomių, lietuvių, latvių, estų, etc. – žmonės, tapę didžiųjų – vokiečių ir rusų suokalbio – aukomis, bet to neišvengė netgi vėliau sovietų sąjungininkais tapę britai ir amerikiečiai.
To pavyzdys – Francis Neilsonas, amerikietis, anksčiau tarnavęs Didžiajai Britanijai, parlamento deputatas, Winstono Chruchillio politinės partijos narys. Kai D. Britanija kare prieš nacių Vokietiją tapo Sovietų Sąjungos sąjungininke, 1941 m. lapkričio 20 d. F. Neilsonas rašė: „Karinė būtinybė nepripažįsta žmonių įsakymų. Pirmas ir paskutinis tikslas turi būti pergalė.
Dabar, kai Vokietija susijusi su šiomis mažosiomis valstybėmis, siekiančiomis savo laisvės, Vakarų demokratinės valstybės apjungia savo pajėgas su sovietų pajėgomis, nes valstybės interesai reikalauja nuversti Hitlerį. Tad štai jūs išeinate į karą. Vakarykštis vilkas šiandien tapo ėriuku. Karingas patriotizmas sudrebina moralę, o karinė būtinybė sugriauna kilnius idealus. Politiškai tai nešvarus reikalas... Kremliaus dievas sako, kad rusų tauta kaunasi už laisvę. Man atrodo, kad ta laisvė, kuria remiasi Stalinas, yra laisvė kuria jis įgijo sau... tai laisvė žudyti, plėšti, pavergti. Rusija dabar yra draugiška valstybė – nesuvokiamas dalykas, juk Roosveltas pasmerkė sovietinį režimą, kai sovietų armija įsiveržė į Suomiją.“ (Francis Neilson. The Tragedy of Europe. – San Francisko, 1986, vol. I, p. 648)
Štai šį kontekstą dr. A. Idzelio pozicija, nagrinėjant 1940-1941 m. įvykius Lietuvoje ir kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse, įvertina. Tuo metu istorijos aiškintojams, komentuojantiems praeities įvykius pagal šiandienos politinę konjunktūrą, istorinis kontekstas nerūpi. Jų pasiuntinybė – rasti „įkalčius“ ir skelbti politinius „nuosprendžius“. Taip elgiasi mūsų „partneriai Rytuose“. Bet tai ne istorikų, tai propagandistų braižas.
Augustinas Idzelis elgėsi priešingai: „Kai užtinku knygose parašytą nesąmonę, mane tai skatina tyrinėti, sužinoti, kas dėjosi iš tikrųjų. Aš reaguoju į tam tikras pozicijas. Kai užtinku aiškinimus, kad Lietuvių aktyvistų frontas buvo sukurtas Berlyne ir paskiau perkeltas į Lietuvą, mane verčia apie tai kalbėti. Iš tikrųjų veikla Berlyne ir sukilimas Lietuvoje beveik neturėjo tiesioginių ryšių. Kas darėsi Berlyne – ir pasiliko Berlyne, daugiau ar mažiau. Jeigu kas ir atėjo į Lietuvą, tai daugiausia per Gestapo ir NKVD ryšius. Ir tai daugiau pakenkė negu padėjo.“
Po Augustino vizito Lietuvoje 2012-aisiais, dar keletą kartų buvome susitikę. Amerikoje ir Lietuvoje. Esu viešėjęs jo namuose Sugar Grove, IL, susipažinęs su jo turtinga biblioteka ir labai vertingu asmeniškai sukauptu archyvu. Turėjau progos ilgesnį laiką darbuotis Lituanistikos tyrimo ir studijų centro, kuriam jis vadovavo, archyve.
Per tuos metus parengiau su dr. A. Idzeliu dar keletą plačių interviu aktualiais istorijos klausimas, kurios paskelbė portalas DELFI. Deja, tai buvo beveik viskas, ką Lietuva apie jį sužinojo. Sužinojo per mažai, neproporcingai tam, ką jis dėl Lietuvos ir jos istorijos yra nuveikęs.
Dr. A. Idzelio rankraščiuose yra likusi ne viena monografija sudėtingais Lietuvos istorijos klausimais, periodinėje amerikiečių ir Amerikos lietuvių spaudoje tebėra išbarstytos jo studijos ir straipsniai. Svarbu tai, kad didesnė dalis jo istoriografijos darbų yra parašyta anglų kalba ir gali būti prieinama labai plačiam skaitytojų ratui. Lietuvos pareiga – visa tai surinkti ir suteikti naudoti patogią formą.
