Yra sakoma: gražu žiūrėti, kaip vanduo teka, ugnis dega ir kitas dirba. Tokių žiūrėtojų, vadinamų ekspertais, valdybų nariais, beje, paglobojančiais leidinius, kuriems kadaise patys vadovavo, vis daugėja, o dirbančiųjų mažėja, nes ilgametė Spaudos rėmimo fondo politika lėmė, kad iširo kultūros leidinių redakcijos. Žurnalų ir savaitraščių leidyba, galima sakyti, virto laisvalaikio pomėgiu, nes žmonės yra priversti dirbti kitus darbus, antraip neišgyventų. Autoriams išgalime mokėti visai menkus honorarus, žeidžiančius jų, savo srities profesionalų, savigarbą, net keista, kad vis dar atsiranda norinčių profesionaliai narplioti sudėtingas sociokultūrines problemas, recenzuoti meno kūrinius, nes tai nelengvas minties darbas, už kurį mokamos katino ašaros. Paradoksalu – Lietuvoje už eseistiką galima gauti Nacionalinę premiją, bet neverta tikėtis normalaus honoraro.
Palyginkime – per krizę 2009 m. „Kultūros barai“ gavo 383 tūkstančius litų (111 tūkstančių eurų) paramos. Nuosekliai mažinama, po 10 metų ji susitraukė beveik 3 kartus – iki 43 tūkstančių eurų. Dabar, kai be paliovos kalbama apie tolygią kultūros raidą ir giriamasi pertekliniu biudžetu, toks paramos karpymas prilygsta pasityčiojimui. Ar šitaip smuko žurnalo vertė ir kokybė? O gal sumažėjo popieriaus ir spausdinimo kainos? Gal darbuotojams visai nebereikia mokėti net minimalių atlyginimų, autoriams – honorarų?
Blogiausia, kad apie dar griežtesnę bado dietą Spaudos rėmimo fondas praneša tada, kai šaukštai po pietų – prenumerata jau priimta, skaitytojai tikisi gauti, ką užsiprenumeravo, t. y. mėnesinį žurnalą, bet jo išleisti neįmanoma – trūksta lėšų. Tenka „susidvejinti“, tapti dvimėnesiniu, o vėliau, matyt, ketvirtiniu, gal net apskritai almanachu, jei Spaudos rėmimo fondas toliau laikysis tokios politikos, kai kiekvienai sesutei padalijama po auskarėlį... Fondas gali teisintis, kad jam pačiam valdžia nurėžė 15 proc. pernykštės sumos, tačiau „Kultūros barams“ šiemet nurėžta net 38,5 proc. paramos lėšų, palyginti su 2018-aisiais.
Keista, kodėl atsisakyta trumpai taikytos europinės praktikos skirti paramą 3 metams. Tada kultūros leidiniai turėtų bent šiokią tokią perspektyvą, be to, būtų atleisti nuo absurdiškos prievolės kasmet rašinėti paraiškas, įrodinėti, kad jie nėra nei drambliai, nei raganosiai, kad profesionaliai analizuoja kultūros procesus, rūpinasi jos sklaida. Atrodo, lengvai tuo įsitikinti ekspertai galėtų, tiesiog paskaitę žurnalą, bet jo, matyt, nė neatsiverčia, juk jiems mokama ne už leidinių, o už fondinių paraiškų vertinimą. Todėl vis dar tenka aiškinti savaime aiškų dalyką, kad kultūrai būtina nuolatos kritiškai apmąstyti save, nes tik tada ji galės būti gyvybinga ir keisis, neprarasdama nacionalinės tapatybės, puoselėdama savitumo estetiką.
„Kultūros barai“, atsidūrę ties žlugimo riba, prašo skaitytojų, ypač prenumeratorių, atlaidumo – atkakliai ieškome ir ieškosime galimybių sugrįžti prie įprastinio periodiškumo, kad aktualūs, svarbūs tekstai negulėtų stalčiuose, kol tą aktualumą praras. Nors vilčių, kad pavyks išsigelbėti, turime labai mažai, bet jos, šiaip ar taip, miršta paskutinės…
