Grūdai, pupelės, dalgis scenoje taikos sąlygomis mūsų regione beveik neturi vertės, arba turi labai siaurą, retam aktualią – žemdirbišką, geriausiu atveju – tautosakinę – prasmę. Kitaip yra su juodžemiu ir smėliu – abi materijos ypač šiuolaikinio šokio spektakliuose ir dažniau matomos, ir kur kas atviresnės prasmėms. Tačiau stebėdamas ukrainiečių Bohdano Polishchuko spektaklį „Dance Macabre. Nemirtingas šokis“ su dalgiu arba Tetianos Znamerovskos „Pėdsakus“ su grūdais patenki į visai kitokį kūno laiką: čia kūnas jaučiasi ramus, jei turi žemės, kurią gali užsėti – t. y. įsisavinti, padaryti sava; ir čia gyvas kūnas kiekvieną dieną aiškiai jaučia savo skirtumą nuo žuvusio kūno, kuris jam yra kasdienybė. Būti gyvu savoje teritorijoje yra šio kūno malda.
Bohdano Polishchuk „Dance Macabre. Nemirtingas šokis“ žiūrėti nėra lengva tol, kol esi prisirišęs prie tipiškos dalgio simbolikos, kurioje taikus darbo įnagis virtęs mitinės būtybės – giltinės – atributu. Tai antrinė, kultūrinė jo funkcija – tiek mūsų, tiek ukrainiečių tautosakoje žmonės metaforiškai suvokiami kaip javai ar žolė, o dalgis – kaip juos kertantis, šienaujantis antropomorfinis personažas (108 p. Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje. „Raganos šluota“: Įrankiai ir padargai). Toks dalgio susiejimas su dvasinės kultūros erdve atima iš spektaklio erdvę laisvesniam jo patyrimui – šokis su dalgiu-kaip-mirtimi, nors labai svarbus ir aktualus spektaklio kūrėjams, politiškai neutralioje geografinėje zonoje atrodo pernelyg tiesioginis. Man smalsu pasidarė tuomet, kai atsisakiau traktuoti dalgį kaip mirties įnagį ir pasirinkau stebėti jo kaip neutralaus objekto savybes. Tuomet pati dalgio forma ėmė atrodyti neįtikėtinai talpi – įžvelgiau joje ir aukšto paukščio pavidalą, ir vyriškos energijos išraišką, ir taikų švelnumą, užgimstantį paguldžius dalgį į dviejų moterų glėbį, ir šaltos niekad neprabylančios materijos kūną, kurį gal vienintelį iš kūnų begalima priglausti. Tuomet užgimė smalsumas, kaip šokėjos ir dalgio kūnai gali sąveikauti, kokias įtampas lemia ašmens artėjimas prie pažeidžiamiausių šokėjos kūno vietų, kiek dalgyje galima įžvelgti pavojaus, grėsmės, ir kiek – žaismės, paprastumo, per dienos darbus užtikrinamos ramios būties.
Šokėjai Oleksandrai Maherai tyrinėjant dalgio artumą, muzikinio naratyvo kūrėja Varvara Turta kuria ryšį su kitu spektaklio objektu – ratukine lyra. Lyra čia reaguoja į šokėjos judesį, o kartais jį paskatina. Rodos, tiek dalgis, tiek lyra yra visateisiai šitos realybės kūrėjai ir abu kvėpuoja. Drauge negali nepastebėti, kad instrumentai tampa simboliniais moterų ginklais – kažkuo, kieno kūnu gal prisidengsi, gal trenksi, gal užsiklosi. Raudonųjų pupų simbolika literatūroje siejama ir su mirtimi, ir su atvirkščia mirčiai – gimimo, vaisingumo, nėštumo – būkle. Šiame spektaklyje pupos yra dviejų moterų kūnus jungiantis kraujas, žemė ir derlius, kurio nebėra kam suvalgyti.
Tetianos Znamerovskos „Pėdsakai“ savo atmosfera priminė festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ rodytą lenkų / ukrainiečių darbą „Every Minute Motherland“ (Maciej Kuzminski Company): abu šie darbai – profesionalūs šiuolaikinio šokio kūriniai, išsamiai ir detaliai pasakojantys karo traumuoto jautraus kūno būtį, man – absoliučiai nuostabūs (paprastesnio žodžio neradau). Tetianos Znamerovskos ir Katerynos Pogorielovos šokis gaivališkas, energingas, ir nubloškiantis, ir pribloškiantis. Grūdai, miltai, vanduo, paltai čia naudojami, kad veiktų kūną ir deformuotų jo judesį: grūdai virstų skaudžiu lietumi, vanduo – šalčio dygsniais odai, miltai – miestų griuvėsių dulkėmis, paltai – prisiminimais tų kūnų, kurių nebeliko. O gal – priedangomis, prieglaudomis, šilumomis, namais. Ir drauge ne – niekas čia nieko nereiškia: tik duria pėdą, byra už apykaklės, teka per plaukus. Tetianos Znamerovskos kurta choreografija atskleidžia kūno karo fone motoriką: šiame kūne yra nerimo, tikų, jėgos, grubumo, prievartos tiek kitam, tiek sau. Ir drauge – globos, palaikymo, švelnumo, rūpesčio. Taip pat tiek sau, tiek kitam. Tik tas kitas turi būti savas, iš tos pačios fronto pusės. O tas sau turi bent akimirką paragauti saugumo.
Vienas iš bandymo atkurti saugumą matų čia, regis, skaičiuojamas grūdais. Grūdai, kuriais nužarstomas visas scenos perimetras, spektaklio pradžioje tarsi kuria sakralios sienos iliuziją: lėtais žingsniais, plačiu mostu saujomis iš maišo čia sėjama drauge ir nežinia kam (juk ar yra prasmės kažką sėti?), ir todėl, kad sėjimas – tai ateities kūrimas, zonos apgyvendinimas, įsitvirtinimas. Tačiau iš tiesų tai – tik ištuštėjęs ritualas, pamiršęs savo prasmę: atrodo, kad šis veiksmas šokėjų kūnus ramina, ir tiek. Kokie dar įsitvirtinimai, kokios dar ateitys. Ir koks dar sėjimas – daugių daugiausia barstymas, žarstymas, mėtymas.
Vėliau scena išvaloma – kokie dar grūdai – ir šluojama taip, kad neliktų nė dulkelės. Kūrinio pabaigoje grūdai vėl grįžta, ir plinta, ir dauginasi į visas puses – šokėjos jais žarstosi taip, kad iš tykaus grūdo ištrykšta siautulinga gyvybė. Bet ne, tai ne gyvybės triumfas: veikiau tai – jausmas, kad nebeturiu ko prarasti, nes viskas prarasta.
Nuo šito šokio negaliu atitraukti akių: tokie iškalbūs, tokie tikslūs, tokie talpūs šių kūnų manevrai, gestai, posūkiai, jausmai. Šie kūnai ne tik juda – jie patys save judina, rankomis sukdami galvą, krūtinę, keldami koją, lyg verstų judėti, lyg kamuotų. Šios šokėjos tokios vidujai stiprios, kad nuo jų tiesiog tvinksi oras: sakyčiau, ukrainiečių kilmės kirkės, pačios maišančios nuovirą kovai. Štai taip atrodo šimtaprocentinė vidinė įkrova, ateinanti iš realybės: kai į sceną eini ne todėl, kad ten nuveda menas, o todėl, kad vedančioji – tikrovė.
Jau pripratau, kad ukrainiečių spektakliuose labai dažnai gyvai dainuojama. Kaskart, stebėdama šios tautos spektaklius, jaučiu sugrįžimą į pamatines vertybes ir giluminę žmones rišančią esmę: žemė, daina, žaidimai, šokiai, įrankiai, tamsa, šviesa, apsikabinimai, akys. Ir, žinoma, kūnai – paprasti, be technologinių tęsinių, be šarvų, be modifikacijų, be DI. Viskas gryna ir nuoga, pažeidžiama ir trapu, drąsu ir galinga. Šiuose darbuose visuomet kaip zuikio ausys kyšo tikro žmogaus tikras skausmas. Ir mes dar tik mokomės šitai priimti.
