Rimantas Dichavičius sako dar ir dabar žagsintis, prisiminęs anų laikų įvykius. Jis nė nutuokti negalėjo, kad ši jo knyga sugebės pralaužti sovietinės geležinės cenzūros ledus ir taps tokia geidžiama, kad net spaustuvės darbininkai pusę tiražo pavogė – neįrištais knygos lapais apsivynioję savo kūnus parsinešė išskirtines fotografijas namo...
– Gerbiamas Rimantai, 1987-aisiais išleista jūsų fotografijų knyga „Žiedai tarp žiedų“ sukėlė didžiulį ažiotažą. Pakako to, kad jūs drąsiai fotografavote nuogas moteris...
– Juk gūdžiais sovietiniais laikais nebuvo sekso, tad ir nuogo kūno buvo nevalia demonstruoti. Meilės jausmas artimam žmogui negalėjo egzistuoti, mylėti galėjai nebent partiją ir vadus. Kadangi mano profesija – dailininkas, man ir tais laikais nuogumas nebuvo tabu, nes nuo pat pirmo kurso studijavome anatomiją. Turėjome mokėti mintinai piešti kaulus ir ant jų raumenis uždėti. Dažnai tapydavome ir aktus, mums pozuodavo nuogi modeliai.
– Ar esant tokiai santvarkai buvo lengva įkalbinti moteris fotografuotis taip, kaip Dievas sukūrė?
– Kadangi aš pats neturėjau kompleksų ir laikiausi nuostatos, jei galima piešti, kodėl negalima fotografuoti, matyt, ta mintimi sugebėjau užkrėsti ir savo modelius. Beje, dar studentu būdamas fotografavau ir savo būsimą žmoną, ir kursiokes.
Beje, daug kas galvodavo, kad aš tą fotoalbumą sukūriau per vieną vasarą, bet iš tikrųjų kūrybinis procesas tęsėsi kone 23 metus. Tad nenuostabu, kad toje knygoje yra ir mamos, ir jos dukros nuotraukos užfiksuotos tuomet, kai jos abi buvo aštuoniolikmetės.
Daugiausia nuotraukų šiam albumui padariau tarp Klaipėdos ir Nidos, daug jų gimė Nidos kopose. Tuomet ten buvo tyku, ramu, žmonių nedaug, tik sargyba postuose stovėjo.
– Teko skaityti, kad visgi šiokių tokių abejonių dėl šių nuotraukų kilo ir jums pačiam, netgi važiavote pasitarti pas šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą.
– Buvo toks reikalas. Kai jau išleidome knygą, pasiėmiau ją, sėdau ant motociklo ir nudūmiau pas Tėvą Stanislovą parodyti ir pasiteirauti, ar didelį grieką padariau. Jis pavartė, pavartė ir sakė nieko blogo neįžvelgiantis. Viskas jam pasirodė estetiška ir gražu. Jis man ir sako: „Dievas mus sukūrė nuogus, o drabužius mes jau patys užsidėjome.“ Po šio pokalbio man tapo ramiau.
– Daugybė legendų sklando apie šios knygos leidybą. Priminkite, kaip viskas vyko.
– Knygos išleidimą asmeniškai palaimino tuometinis TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas. Bet gavus iš jo palaiminimą, reikėjo gauti dar šešis leidimus. Dar iki šiol turiu septynis cenzūros antspaudus-leidimus knygai spausdinti ir platinti.
Albumą spausdino Maskvoje, Eksperimentinėje spaustuvėje. Pirmasis tiražas turėjo būti 10 000 vienetų, tačiau kai atspaudė, įrišo ir suskaičiavo, paaiškėjo, kad tėra 5 000. Kilo didelis skandalas. Pradėjus tyrimą paaiškėjo – spaustuvės darbininkai spausdinimo metu, dar neįrištais lapais apsivynioję savo kūną, tuos penkis tūkstančius parsinešė namo...
Albumas iš viso buvo išleistas keturis kartus 1987-1990 m. daugiatūkstantiniu tiražu, penkiomis kalbomis.
Nors knygos tiražas buvo milžiniškas, bet knygos nebuvo įmanoma gauti. Tad juodojoje rinkoje už ją prašė dešimteriopą kainą. Aš ir pats gavau vos 3 egzempliorius ir niekur jos negalėjau rasti nusipirkti. Net teko rašyti prašymą Spaudos komitetui, kad vietoje honoraro leistų man nusipirkti savo albumų.
– Legendos sklando ir apie Maskvoje tuomet surengtą to paties pavadinimo parodą.
– Taip, knygą lydėjo ir paroda. Ji pirmą kartą buvo eksponuojama Maskvoje. Atidaryme dalyvavo daug garbingų svečių ir diplomatų iš įvairių šalių, tarp jų – ir tuometinis JAV ambasadorius Džekas Metlokas (Jack Matlock). Paroda buvo eksponuojama keletą mėnesių. Ją kasdien lankė per dvidešimt tūkstančių žmonių. Ši knyga ir paroda tapo vienu iš ryškiausių perestroikos įvykių.
Po parodos atidarymo Maskvoje ir parodžius ją per televiziją populiarioje to meto laidoje, tikrąja prasme prasidėjo parodos šturmas, eilės nusidriekė per kelis kvartalus. Kaip dabar Vilniuje nuo Antakalnio iki pat katedros. Žmonių antplūdis buvo toks, kad dužo stiklai, lūžo langai, durys buvo išverstos... Teko kviesti raitąją miliciją.
Ši paroda buvo eksponuojama beveik pusę metų, kol vietiniai fotografai pradėjo piktintis, kad atvažiavęs kažkoks lietuvis visą dėmesį iš jų paėmė.
Šis reiškinys neliko nepastebėtas ir kriminalinių grupuočių. Jie sugebėjo visą parodą pasisavinti ir valdyti jos maršrutus po visą TSRS. Parodoje Tbilisyje tarp grupuočių vyko net susišaudymas.
– Ar jūs galėjote įsivaizduoti, kad jūsų kūriniai sukels tokį ažiotažą?
– Nė iš tolo nenujaučiau. Buvo toks įvykis, kad ir man pačiam buvo protu nesuvokiama. Jaučiausi tarsi būčiau nesvarumo būsenos, tarsi išdurnėjęs.
– Ar tiesa, kad ši knyga padėjo Lietuvai sudaryti milijoninės vertės sutartis?
– Taip, kai jau buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, ką tik naujai susikūrusi Vyriausybė nusiuntė savo delegaciją į pirmąjį Tarptautinį ekonominį forumą Austrijoje. Lietuvos delegacijos vadas buvo Algirdas Mykolas Brazauskas – tuometinės komunistų partijos sekretorius. Susėdus už ilgo stalo pokalbis iš pradžių vyko tarsi žaidimas į vienus vartus: lietuviai visą valandą kalbėjo, o austrai sustingę klausėsi ir tylėjo. Delegacija šiek tiek sutriko. Nutarė padaryti pertrauką.
Lietuviai, važiuodami į derybas, dėl visa ko buvo pasiėmę keliolika albumų „Žiedai tarp žiedų“. Pertraukos metu nutarė austrams juos padovanoti. Šeimininkai įtariai priėmė dovanėlę, manė, kad tai bus eilinis komunistinis manifestas, tačiau buvo maloniai nustebinti. Tolesnės derybos vyko sklandžiai, buvo pasiekta prasmingų susitarimų, pasirašytos milijonų vertės sutartys.
Sugrįžęs į Lietuvą, A. M. Brazauskas reziumavo: „Mūsų pirmąją darbinę išvyką į užsienį švelniai amortizavo Rimanto Dichavičiaus albumas „Žiedai tarp žiedų“. Jie patikėjo, kad komunistai taip pat gali būti žmonės.“
– Esate išleidęs ir daugiau fotoalbumų, bet šitas jums tikriausiai kelia daugiausiai sentimentų?
– Žinote, man šiek tiek ir gaila, kad viso kito, ką po to dariau, atrodo, niekas nei prisimena, nei mato. O juk išleidau tris tomus „Laisvės paženklinti“, kur pagerbiau Lietuvą aprengusius vizualiosios dailės kūrėjus. Prie tritomio dirbau dešimt metų, jau ir ketvirtą buvau įpusėjęs, bet baigėsi pinigai ir energija... Esu ir daugiau knygų išleidęs, dar planuoju ir kelias išleisti, bet taip jau yra, vos tik išgirsta Dichavičiaus pavardę ir kaipmat išsprūsta: „Žiedai...“
– O dabar dar kartais paimate fotoaparatą į rankas?
– Taip. Ir miegu su fotoaparatu. Dabar fotografuoju gamtą, taip pat esu sukūręs gerų portretų.
– Pernai Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojote dalį asmeninio archyvo – beveik 250 tūkstančių fotografijų negatyvų. Negaila?
– Žinote, viskas yra trapu ir pažeidžiama, tad man norisi, kad tie mano archyvai neprapultų. Juk jie jau yra Lietuvos istorija. Turėjau daug etnografinių kadrų iš kaimų, kurių gal jau ir nebėra. Įamžinti namai, gandralizdžiai, vežimo ratai, koplytėlės, kryžiai, bobutės, diedukai... Toje kolekcijoje buvo ir per 500 dailininkų portretų, jų dirbtuvės, eskizai, jų šeimos. Manau, kad toks laiko paliudijimas yra didelis turtas. Kodėl jis turi gulėti ir dulkėti pas mane? Aš neišdidus, nepavydus – kol gyvas, norėjau pasirūpinti jų saugiu likimu.
