Atsigręžė į buitį
Laidos „Delfi diena“ rubrikoje „Knyginėjimai trumpai“ Z. Vitkus pasakojo, kad ši jo knyga atskleidžia Lietuvos kasdienybę nuo pat akmens amžiaus iki šių dienų: „Šiaip ar taip, kasdienybė yra tai, kame mes esame paskendę – visais laikais. Tiek didikai, tiek valstiečiai – didžiąją mūsų gyvenimų dalį ir užima ta kasdienybė“.
Pasak jo, net jei kalbama apie mūšius, buitis taip pat yra svarbi.
„Kaip vienas rašytojas yra gerai pasakęs, kad norint atlikti kažkokį žygdarbį tu turi būti pavalgęs, apsirengęs, turėti batus ir panašiai. Yra kažkoks pagrindas kasdieniškasis“, – kalbėjo rašytojas.
Kulinarija kinta lėčiausiai
Pateikdamas pavyzdžių apie gyvenimo būdo pokyčius, Z. Vitkus kaip vieną tokį įvardino tai, kad dauguma mūsų dabar gyvena daugiabučiuose: „Prieš 50, 60, 100 metų ar dar anksčiau – visai kita aplinka buvo, ir būtent sovietmečiu, kai kalbame apie sovietinį modernizmą, šita situacija radikaliai pasikeitė. Arba prieškariu 85 proc. gyventojų gyveno kaime, dauguma – vienkiemiuose, irgi milžiniškas lūžis po kolektyvizacijos ir industrializacijos. Visą tą irgi atspindžiu savo knygoje“.
Jis pats pasakojo nagrinėdamas šeimos archyvą pastebėjęs, kad jo protėviai tame pačiame miestelyje, kaime gyveno du šimtus metų: „Koks stabilumas, lėta kaita ir po to staiga koks lūžis, mes išsisklaidome po kitus regionus, miestus, miestelius. Kita vertus, yra dalykų, kurie ir sieja. Kulinarijos istorikai sako, kad būtent kulinarija yra tai, kas kinta lėčiausiai – mes iš esmės mėgstame tuos pačius dalykus, kaip ir mūsų protėviai, pavyzdžiui, prieš šimtą metų. Tokie patiekalai kaip šaltibarščiai, bulvės, blynai – dalis dalykų keičiasi, o kiti išlieka. Pavyzdžiui, mes mėgstame drabužius iš natūralių medžiagų. Kitaip sakant, tai – drabužiai iš augalų. Iš tikrųjų, kai taip suformuluoji, pasidaro iš karto intriga ir įdomu“.
Visgi, tos pačios dabar mūsų dažnai valgomos bulvės ne visada buvo įprastos.
„Kol vakariečiai nenuplaukė į Pietų Ameriką, nenukariavo inkų imperijos, mes nežinojome bulvių. Sužinoję žmonės iš pradžių augino jas kaip dekoratyvines gėles, vaistinėse pardavinėjo, po truputį 19 amžiuje nuo Mažosios Lietuvos įpratome jas valgyti ir dabar tai yra mūsų įprastas maistas. Taip pat didžiulė revoliucija 16 amžiuje, kai turime Boną Sforcą, Italijos dvaro įtaką – įvairios žolelės, žolynai pas mus atsiranda, kas irgi buvo neįprasta, bet iš pradžių pradėtos naudoti karališkame dvare, o po to pasiekė valstiečius ir pan.“, – pasakojo jis.
„Šiaip sakyčiau ta tokia globalizacija vyko visą laiką, skirtingais etapais būdavo vis įvedama skirtingų maisto produktų ir priemonių. Seniau gi valgydavo rankomis, šaukštais, nuo peilio – tik 16 amžiuje per Renesansą atsiranda šakutė, irgi iš pradžių nedrąsiai, dvaruose, tik vėliau pasiekia platesnę visuomenę. Daug tokių visokių fragmentų, žiūri į tą pačią bulvę, atrodo, toks įprastas dalykas, o ji siejama su inkų imperija, argi tai nėra įdomu?“, – sakė Z. Vitkus.
Moko matyti kontekstą
Z. Vitkus, anksčiau taip pat parašęs knygas „Lietuvos valdovai pasakoja vaikams“ ir „Lietuvos istorija“, pasakojo rašydamas vaikams besistengiantis, kad būtų kuo mažiau skaičių, o tekstukas turi būti neilgas ir skaidrus: „Būdavau užsibrėžęs, kad vienam skyreliui, apibūdinimui kažkokio objekto ar reiškinio, turiu tik keturias eilutes – turi į tiek įtilpti ir nusakyti esmę, ir viskas – talpinies, skaidrini, kad būtų visiškai aišku“.
Jo nuomone, tokią metodiką pravartu taikyti ir suaugusiems: „Kai kuriuos skaičius gal būtina žinoti ir gerai, bet, žinoma, kad tas konteksto pojūtis yra bene svarbesnis, o skaičius gali pasiguglinti ir išsiaiškinti“.
