Paplūdimyje – marmuro vonios
Kaip kurortas, Palanga pradėjo garsėti 19 a. pradžioje, o prie to labai prisidėjo grafai Tiškevičiai, daugiau nei šimtmetį valdę Palangos grafystę. 1829 m. pirmasis čia dvarą nusipirko grafas Mykolas Tiškevičius. Dvarą paveldėjo išsilavinęs ir turtingas Juozapas Tiškevičius. 1880-aisiais jis, nusprendęs Palangą paversti moderniu ir prabangiu kurortu, pastatė pirmąjį viešbutį-restoraną ir pagal kaimyninių kraštų tradiciją pavadino jį Kurhauzu.
Šis Palangos simboliu tapęs statinys rodė to meto kurorto prabangą, kurią sudarė grafo pastatyti keli vasarnamių kompleksai, įkurtas vasaros teatras, nutiesti pasivaikščiojimo takai miške, maudymosi kabinos jūros pakrantėje bei maudyklės su marmurinėmis voniomis ir šildomu vandeniu. Pasakojama, kad grafo Tiškevičiaus įkurtas ir įrengtas kurortas prilygo geriausiems Vokietijos kurortams ir buvo gausiai lankomas turtingų ponų iš įvairių carinės Rusijos gubernijų bei Lenkijos. 1935 m. valdžios sprendimu Palangos paplūdimys tapo visos Lietuvos nuosavybe.
Alytiškių ligos
1581 m. birželio 15 d. Steponas Batoras suteikė Alytaus miestui savivaldą. Juridiškai tapęs miestu, Alytus gavo herbą, kuriame pavaizduota balta rožė raudoname lauke. Jam buvo nurodyta pasistatyti rotušę, tvarkingai statydintis namus, leidžiama gaminti gėralus, turėti vieną savaitinį turgų ir per metus keturias muges.
Praeityje Alytus daug kartų nukentėjo nuo svetimų kariaunų. Ne kartą jį naikino gaisrai, maro epidemijos ir kitos nelaimės. Alytaus kraštotyros muziejaus darbuotoja Beta Žaliaduonienė sako, jog daugiau žinių apie 14–17 a. miestelėnus atskleidė prieš 20 metų atlikti Alytaus kapinyno tyrinėjimai: „Vėlyvaisiais viduramžiais alytiškius kankino įvairiausios ligos – kaulų uždegimai, anemija, sifilis ir kt. Tyrimai taip pat leidžia spėti, jog alytiškiai nebuvo aukšti – vidutinis vyrų ūgis tuo metu buvo 166–167 cm, tačiau netgi tuomet mūsų miesto vyrai ūgiu net 5 cm lenkė vilniečius.“
LLL
1978 m. birželio 15 d. įkurta pogrindinė Lietuvos laisvės lyga (LLL). Šios nepartinės, demokratiniais principais veikiančios organizacijos pastangomis Lietuvos laisvės klausimas keltas tarptautiniu mastu. Taip pat LLL siekė ugdyti tautinę, politinę, religinę okupuoto krašto žmonių sąmonę. LLL nuo daugelio kitų pogrindinių organizacijų skyrėsi savo radikalumu, drąsa. Jos aktyvistai – Antanas Terleckas, Romaldas Ragaišis, Algirdas Statkevičius ir kt. – buvo nuolat persekiojami, teisiami ir kalinami.
Už akinius – į kalėjimą
Vienas aktyviausių LLL narių R. Ragaišis taip pat buvo nekart teistas – pirmą kartą dar 1961 m. už trispalvės vėliavos iškėlimą Vasario 16-osios proga Vilniuje, ant Trijų kryžių kalno; 1978 m. buvo nubaustas už tai, kad atsisakė liudyti prieš savo bendražygį, Lietuvos Helsinkio grupės narį Viktorą Petkų.
Na, o trečią kartą, pritrūkus įrodymų prieš jį kaip antitarybininką, R. Ragaišis buvo nuteistas už... tariamą spekuliavimą akiniais. „Jie apkaltino mane nelegalia veikla – esą aš, draugams ir pažįstamiems gamindamas akinius, per 5 metus neteisėtai uždirbau 22 rublius. Tai buvo juokinga, nes tuometinis įstatymas skelbė, jog, jeigu vadinamoji nauda nesiekia 50 rublių, byla nekeliama. Tačiau man už tuos 22 rublius prokuroras pasiūlė 4,5 metų. Laimei, turėjom gerą advokatą, tai nuteisė tik 1,5 metų“, – prisimena Lietuvos laisvės lygos aktyvistas R. Ragaišis.
Darbštusis tautosakininkas
1819 m. birželio 16 d. gimė tautosakininkas, leksikografas Antanas Juška, išleidęs elementorių, užrašęs apie 7 000 liaudies dainų, sudaręs lietuvių kalbos žodyną. Bene išsamiausiai A. Juškos, taip pat jo brolio Jono veiklą yra ištyrinėjęs lituanistas Antanas Mockus. Jis buvo vienas iš pirmųjų lituanistų po karo, 1956 m. pavasarį, apgynusių iš tautosakos srities daktaro disertaciją. Beje, jo mokslinis vadovas buvo profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas.
Neseniai pasirodė A. Mockaus studija „Broliai Juškos: lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai“. Pats autorius knygos nesulaukė – ją spaudai pagal disertacijos tekstą parengė Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių literatūros katedros profesorius habilituotas mokslų daktaras Stasys Skrodenis.
„A. Juškos amžininkų atsiminimuose yra rašoma, jog jis buvęs labai darbštus. Tai pat pabrėžiama, jog jis mokėjo labai gražiai su žmonėmis bendrauti – su visais stengėsi būti paprastas ir nuoširdus. Jeigu, pavyzdžiui, pasikvietęs į namus kokią dainininkę, užrašinėdavo dainas, tai būtinai arbata vaišindavo. O kartais, kad geriau dainuotų, ir kai ko stipresnio įpildavo“, – pasakoja profesorius S. Skrodenis.
155 km siena
1990 m. birželio 13 d. Rytų Vokietijoje galutinai sugriauta Berlyno siena (pradėta griauti ji buvo dar 1989 m. lapkritį). Rytų ir Vakarų Berlyną skyrusi siena išstovėjo 28 metus. Bendras jos ilgis – 155 km. Čia buvo įrengti 302 žvalgybos bokšteliai ir 20 bunkerių. Viena sienos plokštė svėrė daugiau nei 2,5 tonos, o jos aukštis siekė daugiau nei 3,5 metro. Laidų, kuriais tekėjo elektra arba kurie buvo su specialia signalizacija, ilgis buvo 127,5 km.
Nepaisant sienos, iš Vokietijos Federacinės Respublikos pavyko ištrūkti keliems tūkstančiams žmonių. Būta ir nesėkmingų bandymų. Vieni šaltiniai skelbia, kad per kelis dešimtmečius prie Berlyno sienos žuvo 80, bandžiusiųjų pabėgti į Vakarus, kituose šaltiniuose pateikiami kelis kartus didesni skaičiai – sakoma, jog žuvo 269 žmonės.
Iš gydytojų – į revoliucionierius
1928 m. birželio 14 d. Argentinoje gimė Kubos partizaninio judėjimo lyderis Ernesto Che Guevara. Jis padėjo Fideliui Castro užgrobti valdžią, kurstė revoliucijas ir kitose šalyse – Kongo Demokratinėje Respublikoje, vėliau Bolivijoje, kur buvo nužudytas. Po mirties Che Guevara tapo socialistinių revoliucijų didvyriu ir simboliu. E. Guevara, Buenos Airėse universitete studijuodamas mediciną, keliavo po Lotynų ir Pietų Ameriką, kur pamatė daug skurdo ir priėjo išvadą, jog vienintelis būdas padėti šioms šalims yra revoliucija. Jis tapo gerai žinomas savo slapyvardžiu Che, nes labai dažnai kalbėdamas vartojo žodį „che“, kuris reiškia „draugas“.
F. Castro su Che Guevara susitiko Meksike, kur jie, išvaryti iš Kubos, bandė gauti politinį prieglobstį. Abu jie ruošėsi grįžti į Kubą ir nuversti generolą Fulgentio Batistą, valdžią užgrobusį per 1952 m. prezidento rinkimus. Che Guevara taip pat prisijungė prie vadinamojo „Liepos 26-osios judėjimo“. Che Guevara, iki tol buvęs tik daktaras, tapo vienu iš geriausių Castro karių. Jis pasižymėjo drąsa ir disciplinuotumu, taip pat buvo atsakingas už nepaklusnių ar dezertyravusių kareivių eliminavimą. Netrukus jis užėmė vieną iš aukščiausių postų sukilėlių armijoje.
Švenčiausia pareiga
1959 m. sausį „Liepos 26-osios judėjimas“ įžengė į Kubos sostinę Havaną, kur buvo sudaryta nauja socialistinė vyriausybė. Che Guevara buvo paskelbtas Kubos piliečiu „nuo pat gimimo“, išsiskyrė su savo peruiete žmona ir vedė Castro armijos narę, tačiau, naujoje vyriausybėje užėmęs keletą svarbių postų, Che Guevara pasitraukė iš Kubos. Che Guevara nužudė Bolivijos, kur jis taip pat kurstė revoliucines nuotaikas, armija.
Diktorius – karininkas
Prieš 80 metų pradėtos transliuoti pirmosios Lietuvoje radijo laidos. 1926 m. birželio 26 d. 19 val. iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo pirmieji radijo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Pirmosios Kauno radiofono transliacijos nebuvo įrašytos, todėl patikimų žinių, kokia buvo pirmoji laida, nėra. Dažniausiai teigiama, jog tuomet buvo skaitomos agentūros ELTA parengtos žinios, kurias gimtąja kupiškėnų tarme skaitęs karininkas Petras Speičys. Kauno radiofono laidos trukdavo maždaug po pusantros valandos per dieną; be žinių, dar buvo skaitomi „oro spėjimais“ vadinti meteorologijos biuro pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos ir muzika.
Korikas ir miesto šunys
1864 m. birželio 17 d. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailas Muravjovas uždraudė spausdinti lietuviškus elementorius lotyniškomis raidėmis. Žmonės Muravjovą praminė Koriku, o jis pat išgarsėjo savo posakiu „Aš ne iš tų Muravjovų, kuriuos karia, o iš tų, kurie karia“. Generalgubernatorius baudė sukilėlius mirties bausme, degino kaimus, uždarinėjo katalikų bažnyčias, statė cerkves, atiminėjo sukilimo rėmėjų dvarus. Anot paties Muravjovo, jam valdant, mirtimi nubausti 182 asmenys, o daugiau negu 9 000 represuoti, vis dėlto iš tiesų nukentėjusiųjų buvo gerokai daugiau.
Tomas Venclova knygoje „Vilniaus vardai“ rašo, jog 1898 m. priešais buvusius Vyskupų rūmus (dabartinę Prezidentūrą), kuriuose per sukilimą gyveno M. Muravjovas, pastatyta jo bronzinė skulptūra. Rūmų aikštė (dabar – Daukanto) buvo pavadinta M. Muravjovo vardu. Anot populiaraus vilniečių pasakojimo, kasmet per Koriko gimimo dieną paminklas būdavęs ištepamas vilko taukais ir prie jo subėgdavę kaukti miesto šunys. 1915 m. besitraukianti rusų kariuomenė išgabeno M. Muravjovo paminklą iš Vilniaus.
Lakštingalos žudikės
1382 m. birželio 12 d. Jogailos šalininkai Vilniuje įvykdė perversmą. Jie suėmė Kęstutį ir jo sūnų Vytautą. Taip Jogaila vėl tapo didžiuoju kunigaikščiu. Jis liepė sugriauti Vilniuje pagonių šventyklą, užgesino amžinąją ugnį, pastatė naują katedrą ir įsteigė Vilniaus vyskupiją, taip pat suteikė miestui savivaldą. Jogaila pats išvertė į lietuvių kalbą pagrindines krikščionių maldas. Pasakojama, kad 1434-ųjų pavasarį, pro atvirą langą klausydamasis lakštingalų čiulbėjimo, peršalo ir mirė. Jogaila palaidotas Krokuvoje, Vavelio katedroje, šalią kitų lenkų karalių.
Vienu sakiniu
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą.
1941 m. birželio 14 d. sovietiniai okupantai pradėjo pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus.
1752 m. birželio 15 d. būsimasis Jungtinių Valstijų prezidentas Benjaminas Franklinas per savo garsųjį eksperimentą su aitvaru įrodė, kad žaibas yra kibirkštinis išlydis tarp skirtingai įsielektrinusių debesų ir žemės.
1667 m. birželio 12 d. atliktas pirmas sėkmingas kraujo perpylimas – Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV asmeninis gydytojas Žanas Baptistas Denisas avies kraują perpylė 15 metų paaugliui.
1951 m. birželio 14 d. Gyventojų surašymo centre Filadelfijoje pademonstruotas pirmasis pasaulyje komerciniam naudojimui pritaikytas elektroninis kompiuteris.
2002 m. birželio 17 d. Australijos nacionalinio universiteto fizikų komanda paskelbė atlikusi anksčiau tik mokslinėje fantastikoje įsivaizduotą „teleportaciją“ — paleidusi lazerio spindulį į vieną tašką ir atkūrusi jį kitoje vietoje.
„Laiko vinys“ – penktadieniais 10.10 val. (kart. 19.10 val., šeštadienį 16.05 val., sekmadienį 10.05 val.).
