R.Oginskaitė: tas saldus žodis – urvinis

Jeigu vienas Lietuvos teatras kviestų į Čechovo „Vyšnių sodą”, o kitas – į lietuvių autoriaus „Vyšnių sodą”? Kaip reaguotume? Turbūt iškart nurodytume, kad nereikia nusirašinėti pavadinimo nuo klasiko. Ir suklustume: lietuviškas „Vyšnių sodas”? Nieko sau, ar ne? Ir lėktume žiūrėti, nes gal esame Čechovo pjesių gerbėjai. Ir visai galimas dalykas, kad „vyšnių sodo” netekimo situaciją esame išgyvenę, o dabar mums smalsu, kaip mylimas lietuvių autorius interpretavo tokią temą.

Ar įtikinamai skambėtų lietuvių autoriaus argumentas, jog spektaklį organizuojanti įstaiga jam užsakė pjesę konkrečiai tokiu pavadinimu? Ar leistų sau režisierius lyg niekur nieko džiaugtis, kad kviečia publiką į talentingo lietuvių dramaturgo „Vyšnių sodą”, o rusų klasikas parašė anaiptol ne „Vyšnių sodą”, betgi „Vyšniovyj sad”, ir tą pavadinimą į lietuvių kalbą galima išsiversti kažkaip kitaip?

Ar rūpėtų spektaklio rengėjams per spaudos konferenciją aiškinti, kad jie pirmi užpatentavo pjesės (projekto!) pavadinimą ir bet koks kitas „vyšnių sodas” bus nuo jų nusirašytas?

Taip, gerbiamieji, nuo pat šito rašinėlio pavadinimo akivaizdu, kad kalbėsiu ne apie vyšnių sodus, ir ne apie Vytauto Žalakevičiaus filmą laisvės tema, o apie urvines teatro reklamos peripetijas. Tam ir pasirinkau tokį pavadinimą, kad patraukčiau jūsų dėmesį. O ne pavadinau kaip nors kitaip. Tarkime, neutraliai – „Keletas žodžių apie pavadinimus”. Arba informatyviai – „Kostas Smoriginas režisuoja kitur”. Arba tiesiai šviesiai – „Buvusių bendražygių kiaulystė”. Ne, aš pavadinau taip, kaip pavadinau, nes urvinis čia – raktas į jūsų dėmesį (keyword).

Įvykiai praėjusią savaitę klostėsi taip: antradienį agentūra „Baltic Music” išplatino pranešimą, kuriuo atsiriboja nuo Kosto Smorigino ir Sigito Parulskio „Urvinės moters” – nes tai ne tas spektaklis, kurį jie pasiūlys rudenį.

Agentūra „Baltic Music” – populiaraus spektaklio „Urvinis žmogus” organizatorė – jaudinasi, kad publika bus supainiota, manydama, jog tai jų darbo tęsinys, o taip nėra. „Baltic Music” jau yra pažadėjusi publikai spektaklį „Urvinė moteris” pagal Pietų Afrikos rašytojos Emmos Peirson pjesę, kurią režisuos Dainius Kazlauskas. Emmos Peirson pjesė parašyta 2000 metais kaip atsakymas Robo Beckerio „Urviniam žmogui” ir yra vaidinta daugelyje šalių.

Neilgai trukęs – jau ketvirtadienį - Kostas Smoriginas su savo „Urvinės moters” autoriumi ir spektaklio prodiuseriu pakvietė žurnalistus į spaudos konferenciją. Aktorius ir būsimo spektaklio režisierius džiaugėsi, kad gali publikai pristatyti lietuvių autoriaus kūrinį, vardijo artistes, kurios vaidins – tai bus Rimantė Valiukaitė ir Neringa Varnelytė. Pranešė, kad išeina iš „Urvinio žmogaus”, bet dar suvaidins likusius pagal sutartį spektaklius, nes yra garbingas žmogus. O kad gali susidurti dvi „Urvinės moterys” – anokia čia bėda, nes ar negali du Lietuvos teatrai tuo pačiu metu vaidinti tos pačios, tarkime, Čechovo pjesės? O „Urvinė ...” gi ne ta pati, čia kita, lietuviška.

Dramaturgas aiškino, kad pjesė – „juokinga, skirta vaidinti klubuose” - jam buvo užsakyta su konkrečiu pavadinimu ir stebėjosi, kodėl jis laikomas vagimi. Abu su režisieriumi tikino, kad Emmos Peirson pjesės nėra akyse matę, nors Smoriginas ir labai prašęs ją parodyti. Ir lietuviškoje „Urvinėje moteryje” nesą nė vieno žodžio, galinčio kelti asociacijas su populiariu „Urviniu žmogumi” – vienas buvęs, bet Smoriginas jį pastebėjęs ir abu su Parulskiu jį tuoj pat išbraukę. Ir ta Peirson parašiusi tikrai ne „Urvinę moterį”, o „Cavewoman” – yra skirtumas.

Prodiuseris pranešė, kad jie savo projekto pavadinimą užpatentavo pirmi ir birželio vidury prašome atvykti į patentuoto veikalo premjerą.

Ar neatrodo, kad šitie garbūs vyrai smarkiai apsilenkė su etika ir nori atrodyti tyri kaip kūdikiai?

Na taip, kažkokia Peirson iš Pietų Afrikos nėra Čechovas ar Šekspyras, jos pavadinimą lengviau pastumti, lyg jo nėra. Bet ar reikėtų kalbėti apie pavadinimo patentavimą spaudos konferencijoje, skirtoje naujam spektakliui pristatyti, jei viskas būtų dora ir jei vyrai nesielgtų pagal patarlę, kurioje kepurė dega? Kalbu ne apie pjesės tekstą – o apie reklaminę naujo spektaklio akciją.

Lietuviškame pjesės variante nėra nei vieno žodžio, keliančio asociacijas su „Urviniu žmogumi”? Tas žodis yra pavadinime. Pavadinimą, anot dramaturgo, „užsakė užsakovas”. Jiems nereikia juokingos, klubuose vaidinti tinkančios pjesės, pavadintos, tarkime, „Lietuviška moterimi” arba, kaip Smoriginas juokavo per spaudos konferenciją – „Moteris išeina į medžioklę”. Jiems reikia pavadinimo, traukiančio publiką. Užtat čia privalėjo atsirasti žodis „Urvinė”. Nes jis jau antras sezonas be galo saldus publikai.

Tą saldumą su kitu spektakliu – „Urviniu žmogumi” - uždirbo kita prodiuserinė kompanija. Bilietai į jį, jau skaitėme, išperkami per septynias minutes mėnesiui į priekį. Atsitiktinė spektaklio sėkmė? Tam reikėjo ne tik režisieriaus Kosto Smorigino, dailininko Vytenio Lingio, aktorių Dainiaus Kazlausko, Dariaus Meškausko ir paties Smorigino talento bei pastangų, pridėtų prie šmaikštaus Robo Beckerio teksto. Kad publika plūstų nenutrūkstamu srautu net keliuose Lietuvos miestuose, reikėjo labai išradingos, ne vieną dieną trunkančios reklaminės strategijos. Ją „Baltic Music” ir įkūnijo.

Dabar bet kuriame Lietuvos kampelyje užrašyk pavadinimą su žodžiu „Urvinis, -ė”, ir publika jau pasirengusi kasos šturmui. Nes čia juk tas, į kurį patekti negalima! Koks publikai skirtumas, kokia kompanija rengia tą džiaugsmą? Ji reaguoja į gerai žinomą prekės ženklą.

Naują Kosto Smorigino spektaklį organizuoja „Makrokoncertas”. Pavadinus būsimą kūrinį taip, kad jis asocijuotųsi su geidžiamiausiu spektakliu, traukiama ir jo publika. Vadinas, savam spektakliui reklamuoti naudojamas kitų žmonių įdirbis. Nemanau, kad inteligentiški žmonės su etikos supratimu, to nesuvoktų.

Bet „Makrokoncertą” irgi galima išdurti. Nepatiks režisieriui kas nors, ir jis laisvas keliauti į kitą įstaigą kurti kitų „urvinių” – juk dar gali būti „Urvinis vaikas”, „Urvinis anūkas”, „Urvinė uošvė” ir kiti artimieji bei giminiečiai.