Šį vakarą Vilniaus publikai pristatomos dvi naujausios šio choreografo kompozicijos „Postūmis“ ir „Transmisija“, kurias vos prieš ketvertą savaičių įvertino britų spauda.

Tarp daugybės didesnių ir mažesnių teatrų Londone yra ir Sadler’s Wells, turintis garbingą 250 metų istoriją, šešis kartus perstatytas ir paskutinįsyk 1500 vietų salės duris žiūrovams atvėręs 1998 m. Šiame teatre kviečiami pasirodyti tik labai žymūs, reiklių kritikų ir išrankių Londono žiūrovų dėmesio nusipelnę Jungtinės Karalystės ir užsienio šalių šokio kūrėjai. Scenoje pasirodo ne tik klasikinio baleto trupės, bet ir šiuolaikinio, tango, flamenko, stepo ir kitų šokio rūšių atstovai. Choreografai ir atlikėjai savo kūrybinėse biografijose niekada nepamiršta paminėti savo kūrybą rodę Sadler‘s Wells žiūrovams.

Balandžio pradžioje šioje prestižinėje scenoje pirmąsyk pasirodė Russello Maliphanto trupė, kuri paskutiniąją festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘06“ dieną – gegužės 9-ąją – pasirodys ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Apie šios trupės debiutą Sadler‘s Wells teatre kritikė Debra Craine laikraštyje „The Times“ rašė: „Jo [R.Maliphanto] trupės debiutas – 3 dalių abstrakčios choreografijos programa – buvo tikras grynojo šokio triumfas. Už tai verta padėkoti“.

Nuo „The Times“ neatsiliko ir „Guardian“ rašanti garsi šokio kritikė Judith Mackrell: „Russellas Maliphantas neseniai pagarsėjo kaip žmogus, kuris baleto žvaigždes paverčia moderniais šokėjais... Išgirdus šiuo metu entuziastingus atsiliepimus apie Maliphanto trupę, tampa aišku, jog jo choreografija gali pritraukti pilnas teatrų sales ir be garsių šokėjų vardų“.

Londone trupė parodė tris kompozicijas, dvi iš kurių matysime ir Lietuvoje, – „Transmisija“ ir „Postūmis“. „The Times“ taip apibūdino pirmąjį spektaklį: „Transmisija“ – naujas šokio spektaklis, sukurtas penkioms moterims.

Michaelio Hullso išradingai sukurto apšvietimo dėka vaizduotei jis krečia viliojančius pokštus. Iš pradžių tamsioje scenoje matome tik judančių kūnų atplaišas, pagautas trumpai švystelinčių šviesos spindulių – tarsi naktį žiūrėtume į krintančius radioaktyvaus lietaus lašus.

Kai tik šokėjai išnyra iš šešėlių, atsiskleidžia Maliphanto savito šokio paslaptys, sulėtindamos mūsų laiko suvokimą ar užtemdydamos jį miglotu judėjimu. Mukulo garso takelis sukuria neįprastą akustinę atmosferą, kuri prisideda prie bendros paslaptingumo atmosferos“.

„The Guardian“ antrina: „Visa scena nuščiūva kai šokėjos sueina į meditacinius duetus, scenos erdvę suardo skrodžiantys trijulės sukiniai ir garso pliūpsniai – tai nuskraidina į epinę šešėlių kelionę, ir tada, kai jau atrodo, jog pasirodymas pasiekia išsekimo viršūnę, šokis vėl pasiekia savo buvusią energiją.

„Transmisija“ pakeri tuo, kad atskleidžia trupės paslaptingumą – ji sujungia šokėjus į vienumą, kuri vienu metu veikia ir instinktyviai ir pagal nustatytas taisykles. Tai ir yra Maliphanto talentas – prasiskverbti į savo atlikėjų širdžių gelmes”.

Kompozicijos „Postūmis“ originalųjį variantą choreografas sukūrė duetui, savo partnere pasirinkęs vieną geriausių prancūzų balerinų Sylvie Guillem. Tačiau vėliau kūrinys buvo perdarytas.

Apie šį duetą po pasirodymo Sadler‘s Walles „The Times“ rašė: „Maliphantas sukūrė „Postūmį“ sau ir Sylvie Guillem pernai, bet šiuo metu jis yra perkurtas Julie Guibert ir Aleksandrui Varonai. „Postūmis“ yra šokis dviem, iškaltas iš jėgos ir jausmingumo, prisilietimų ir įtampos, sukuriantis tėkmę judesių, žadinančių mintis ir glostančių jausmus. Nors jie ir negali prilygti galingai Maliphanto ir Guillem poros charizmai, bet Guibert ir Varona puikiai įkūnija kompozicijos moteriškąją ir vyriškąją dinamiką“.

Recenziją „Guardian“ kritikė pabaigia žodžiais: „Maliphantas išlieka vienu išradingiausių šiandien Britanijoje kuriančių choreografijos protų“.