Artūro Gelusevičiaus pjesė „Kainas“ sukurta prieš porą metų. Pakako per radiją išgirstos žinutės apie viename name rastą jau kelerius metus mirusį žmogų, kurio mirties visus tuos metus nepastebėjo brolis.
Gegužės 3 dieną Vilniaus universiteto teatro trupė „Minimum“, vadovaujama režisieriaus Rimanto Venckaus, pristatė „Kaino“ premjerą.
Muziką spektakliui kūrė devyniolikmetis Mantas Savickis – Juozo Naujalio gimnazijos abiturientas. Ir jis yra tas pats, su kuriuos Artūras Gelusevičius internetu žaidė šachmatais. „Kainas“ juos suvedė šiek tiek vėliau. Groteskiško juoko, skausmingo religinio svetimumo ir psichopatiško žaidimo su savimi (visomis prasmėmis) motyvai.
„Kaine“ susipina šiuolaikinė ir biblinė erdvė, dabartinis ir senojo testamento laikas. Vieninteliai motyvai jungiantys visas erdves ir laikus – tai „dabartinis Kainas“ – Kainoelis (Vaidas Kublinskas) ir laužytų formų, iš kėdžių sudėtas rojaus medis scenoje.
Veiksmas vyksta paraleliai. Kainas (Atas Žvirblys) nužudo Abelį (Dainius Kalinauskas) – Socialinės darbuotojos randa negyvą Abaelį (Dainius Kalinauskas).
Tiesa, kai kam gali visai pagrįstai pasirodyti, kad socialinė darbuotoja yra viena, nors ją vaidina trys aktorės (Agnė Buckutė, Lina Jančytė, Laura Jankevičiūtė). Susitrejinimas visiškai įmanomas, nes čia niekas nevers jūsų atskirti Kaino nuo Kainoelio ar Žalčio nuo Tyrėjo.
Viskas per daug susiję, kad būtų suskaičiuota ir išskirstyta. Juo labiau, kad viena moteris trijuose asmenyse kažkam gali būti svajonė, kažkam prakeiksmas. Kainoeliui turbūt maža ir trijų.
Tačiau tai tik pradžia. „Labas rytas“ - kartoja Kainoelis ir kretėdamas invalido vežimėlyje prašo socialinės darbuotojos pakasyti jam nugarą. Iš tiesų jam nelabai rūpi, ar brolis mirė kentėdamas, jis nemano, kad būtina eiti į laidotuves. Kainas šaukia: „Aš – Dievo rykštė“ ir savo keistu monologu įtikina, kad tik pridarius pakankamai nuodėmių Dievas nuspręs duoti žmonėms savo įsakymus.
Ir štai tada galės visi mylėti vieni kitus. Šitai sakydamas Kainas dar nežino, kad grėsmingą paskutiniojo teismo dieną jam (jau susitapatinusiam su Kainoeliu) bus pasakyta: „Kaltas už meilės nužudymą“.
O meilės spektaklyje daug. Adomo meilė Dievui, Žalčio meilė Ievai, Kaino meilė Abeliui (netikit?..), Kainoelio meilė socialinei darbuotojai Mari (arba visoms trims) ir toks didžiulis meilės medis, kuriuo visi gali pasinaudoti. Tačiau ne visi naudojasi.
„Kaine“ nekartojami bibliniai motyvai, jie interpretuojami. Drąsiai ir kartais drastiškai. Čia nebėra dieviškumo kaukių. Gal dėl to, kad vaidina jauni aktoriai, čia nesistengiama susitapatinti su testamento veikėjais.
Čia jie sukuriami iš naujo – žemiški, nuodėmingi, neramūs, tačiau dažniausiai komiški ir net groteskiški. Didysis lūžis įvyksta tuomet, kai Kainoelis ima tapatintis su Kainu (arba atvirkščiai). Atsiranda žvilgsnis į save lyg iš šalies, pagaliau pripažįstamos klaidos, suvokiama mirties baimė, laukiama atleidimo. Vis dėlto Kainoelis lieka ištikimas sau, sakydamas: „Aš nepažeidžiau jokio Dievo įsakymo. Jokio!“
Ar tikrai Dievas savo įsakymuose daug ko nepaminėjo? Gal Jis pernelyg miglotai liepė mylėti savo artimą? Ką Jis padarė ne taip, kad du broliai, gyvenantys viename bute gali nesusitikti penkerius metus, gamindamiesi valgyti, eidami į tualetą ir skalbdami tik sutartomis dienomis ir valandomis? Ar tikrai dvejus metus iš tų penkerių įmanoma nepajusti mirties? Šie klausimai užduodami spektaklyje, tačiau Kainoelis į juos neatsako.
Jis skaičiuoja laiką iki savo astmos priepuolio. O ir Temidė juk akla… Ir gerai, kad ji akla. Nes ne Antikos deivei suprasti apie vienišumą. Kaino ir jo aukos Dievui vienišumą. Kainoelio vienišumą. Bet kurio gatvėje sutikto senelio vienišumą.
Galbūt to Dievas ir nepaminėjo savo įsakymuose? Gal Jis nepasakė, kad negalima leisti šalia esančiam jaustis vienišam? O gal Dievas pats tokiam įsakymui pernelyg vienišas?
Spektaklis vyks gegužės 8, 10d. 19 val. VU teatro salėje, Universiteto g. 3
