„Naujasis Baltijos šokis“ siūlo dienos prekę – paskutinį grožį

Andrius Katinas – šokio filosofas. Savo pirmuosiuose choreografiniuose bandymuose studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos metais („Aš, Ji ir Ji“, „SaulėGrąžos“) jis dar juokavo, o vėliau lengvas ironiškas humoras užleido vietą mąsliam žvilgsniui į žmonių tarpusavio santykius ir vidines būsenas.

Baigęs aktoriaus šokėjo bakalauro studijas Vilniuje A.Katinas išvyko toliau mokytis į Suomiją – Helsinkio teatro akademiją, ir dabar jau turi šios akademijos magistro laipsnį. paskutiniaisiais studijų Vilniuje metais jis pradėjo bendradarbiauti su suome Maria Saivosalmi, kuri tuomet pagal studentų mainų programą lankėsi Lietuvoje. Šio bendradarbiavimo rezultatas – lengvas ir vaiskus, sužavėjęs publiką ir nustebinęs kritikus duetas „Orfėjas ir Euridikė“, parodytas 2002 m. „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje.

Lakoniškas ir tuo pat metu daug apie meilę ir kūrybiškumą pasakanti kompozicija nuskambėjo kaip nedidelis festivalio atradimas.

2004 m. Anželikos Cholinos teatrui abu choreografai sukūrė vienaveiksmį šokio spektaklį „Mėnesiena“ apie jaunų žmonių tarpusavio santykius, pirmus įsimylėjimus, jausmų protrūkius. Tuomet išryškėjo abiejų choreografų plastikos ypatumai, skirtingas, bet puikiai vienas kitą papildantis mąstymas, judesio valdymas, režisūriniai ir choreografiniai sprendimai.

Tuo metu abu jau buvo baigę Helsinkio teatro akademijos magistrantūrą, šoko ir kūrė Helsinkyje („Dolce“ ir „Balta“ Deaconnes instituto šokio trupei), M.Saivosalmi tapo Helsinkio miesto teatro šiuolaikinio šokio trupės šokėja, A.Katinas dirbo pedagogo ir choreografo darbą įvairiose trupėse.

O 2005 m. rudenį išvydome dar vieną premjerą – vienaveiksmį šokio spektaklį „The last Beauty of the Day“, kuris bus vėl parodytas „Naujajame Baltijos šokyje‘06“ gegužės 7 d. Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Šis spektaklis jau smarkiai skiriasi nuo ankstesnės A.Katino ir M.Saivosalmi kūrybos.

Patys choreografai jo žanrą įvardina kaip „solo dviem“. Abu siekė rasti galimybę vyrui ir moteriai išreikšti skirtingus jausmus. Tad šokis primena dialogą, kuriame tuos pačius judesius kartojant kanonu susidaro įspūdis, tarsi šokėjai kalbėtų apie tą patį, tačiau skirtingais žodžiais. Tačiau tuo pat metu jie tarpusavyje visiškai nekontaktuoja, sukurdami ir tuoj pat sugriaudami komunikavimo iliuziją, taip atskleisdami jos sukūrimo mechanizmą.

Tam pasitarnauja ir reklaminę frazę primenantis spektaklio pavadinimas, skambantis tarsi „Šios dienos prekę – paskutinis dienos grožis“. Menas – tai kūrybinis produktas, kuris vis dažniau reklamuojamas ir parduodamas tarsi kažkoks materialus daiktas, kuriame svarbiausia – ne kūrybinis pradas, o medžiagos, iš kurių jis sukurtas.

Choreografai pasiryžo parodyti, kaip vienodą medžiagiškumą skirtingai traktuoja skirtingas kūrybiškumas.

Tai nėra linksmas spektaklis. Jis reikalauja susikaupimo, tačiau tuo pat metu galima tiesiog gėrėtis labai skirtinga abiejų šokėjų plastika, kuri tuos pačius judesius daro skirtingai regimus ir suvokiamus. Tai išties solo dviem – vyrui ir moteriai, judesiui ir minčiai, kūrybai ir ženklui.