Pokalbiui su beveik septynių šimtų puslapių knygos autore Alma Čepiene susitikome jaukioje senamiesčio kavinukėje. Moters veidai buvo įkaitę. Ji atskubėjo pasijodinėjusi po Vingio parką.
Itin lieknos figūros, žvitrių akių pašnekovės norėjau netaktiškai paklausti apie amžių. Tarsi atspėjusi mano mintį, ji šelmiškai nusišypsojo ir pasisakė esanti dvidešimt trejų. Keleriais metais daugiau nei vyriausiajam jos anūkui. Ne veltui sakoma, kad atrodome taip, kaip jaučiamės.
– Pristatant režisieriaus Audriaus Juzėno filmą „Getas“, – buvote jo prodiuserė, – sakėte, kad romano rašymas truko tiek pat, kiek filmo kūrimas – penkerius metus. Koks ryšys tarp filmo ir knygos?
– Pasiūlymą dirbti filmo prodiusere gavau tada, kai jau buvau pradėjusi rašyti romaną. Jo rašymas man buvo atgaiva per išbandymų kupinus metus. Jei ne knyga, nežinau, kaip būčiau ištvėrusi.
Dauguma veikėjų – realūs
– Kodėl romano herojus apgyvendinote 19 amžiaus Rusijoje? Kas Jus sieja su šia šalimi?
– Tėvai šešiolika metų buvo ištremti prie Lenos žiočių. Kai grįžome į Lietuvą, man buvo dvidešimt. Rusijoje susipažinau su nuostabiais žmonėmis. Jei mane būtų ištrėmę į Prancūziją, šios knygos tikrai nebūčiau parašiusi. Rusai – atviros sielos žmonės. Per pirmas dvi pažinties minutes jie gali išlieti visas savo emocijas, atverti slapčiausius sielos kampelius.
– Jei kas sumanytų statyti filmą, būtų labai nesunku parinkti aktorius, o pastariesiems – kurti vaidmenis, nes Jūsų aprašyti charakteriai – labai ryškūs, apstu detalių. Ar tokia laki Jūsų vaizduotė, ar prieš akis turėjote konkrečius žmones – prototipus?
– Labai daug knygos veikėjų – realūs, dabar gyvenantys asmenys. Tik jų gyvenamoji vieta ir likimas kiti. Daugelį tų žmonių puikiai pažinojau. Prieš rašydama romaną pasiklausiau, ar galiu pasinaudoti jų išoriniais bruožais ir charakterio savybėmis. Mano kūrinių prototipais gali tapti bet kuris šalia esantis žmogus.
– O! Vadinasi, su Jumis pavojinga bendrauti.
– Nemanau. Laikausi etikos normų ir gerbiu kito žmogaus pareikštą valią.
Meilė – dovanoti save kitam
– Perskaičius romaną galima drąsiai teigti, kad jis yra apie meilę. Ta prasme romanas moteriškas. Ką Jums reiškia šis jausmas?
– Nesutinku, kad apie meilę rašo tik moterys. Meilė yra visokia. Nebūtinai vyro moteriai. Meilė įvairi. Man ji – nuostabiausias jausmas. Be meilės daug kas netenka prasmės. Apie likimą, kančią, gyvenimo prasmę galima kalbėti ilgai, visi sugeba atsakyti, o kas yra meilė – mažai kas gali paaiškinti.
Aš manau, kad meilė – tai dovanoti save kitam, aukoti save mylimam žmogui. Taip elgėsi mano knygos herojus Vladimiras. Jis nenorėjo sumenkinti mylimos moters, todėl globojo ją, rūpinosi, jai net nežinant.
Į mano gyvenimą meilė atėjo, kai buvau šešiolikos.
Subtili erotika
– Rašytojai – negailestingi žmonės. Skaitytojas pamilsta herojų, pradeda gyventi jo gyvenimą, o autorius, žiūrėk, ima ir numarina jį. Ar lengva nutraukti gyvybės siūlą savo sukurtam knygos žmogui? Juk rašydama esate tarsi Dievas, galite lemti gyventi ar ne.
– Geriau apie tai nekalbėkime, neišduokime paslapties, kas iš pagrindinių veikėjų neištvėrė likimo išbandymų. Nenuvilkime būsimų skaitytojų. O atsisveikinti su herojumi, kaip jūs sakote, numarinti – labai sunku.
– Romane daug meilės, tačiau mažai erotinių scenų aprašymų. O esantys – labai santūrūs, be pikantiškų detalių. Susidaro įspūdis, kad sąmoningai vengėte to, be ko dabar neišsiverčia kiti autoriai.
– Esu kilusi iš inteligentų šeimos. Kitaip išauklėta, nei šiuolaikinis jaunimas. Dėkoju Dievui, kad buvau ir tebesu dorovinga. Man svetimas mėgavimasis sekso scenomis. Tačiau nemanau, kad dėl to nukentėjo mano kūrinys. Atvirkščiai, ne vienas žmogus pasidžiaugė subtiliu intymių dalykų vaizdavimu.
Žavu, šilta ir gera
– Kada supratote, kad galite rašyti ne tik sau? Juk sakoma, jei gali nerašyti – nerašyk. Papildyti grafomanų gretas – menka garbė.
– Jau buvau parašiusi „Olgą Kroniną“, kai prieš keletą metų su apysaka „Po kriokliu“, kurioje rašiau apie naujųjų rusų gyvenimą, dalyvavau Maskvos rašytojų skelbtame konkurse ir laimėjau trečią vietą. Siųsdama apsakymą ant voko užrašiau „Buvusi okupuota Lietuva“. Kaip vėliau sužinojau, šis prierašas irgi prisidėjo prie sėkmės konkurse. Tada laimėjau dvidešimt tris tūkstančius litų.
– Knygą dedikuojate vyrui. Vadinasi, su šiuo žmogumi buvote ir esate laiminga.
– Mano vyras – unikalus žmogus. Jeigu jis būtų vien mano vyras, knygos jam nededikuočiau. Jis nepaprastai tvirtas ir doras žmogus. Vaclovas nemoka meluoti. O šito kartais reikėjo, kad galėtum išgyventi.
– Reikliausi skaitytojai turbūt buvo šeimos nariai. Ką jie sakė perskaitę knygą?
– Labiausiai bijojau dukters Adrijos vertinimo. Ne tiek bijojau, kiek laukiau. Tačiau jaudinausi be reikalo. Vieną dieną duktė atėjo nešina nedideliu burlaivio modeliu, panašiu į tą, kuriuo plaukiojo pagrindinis knygos herojus Vladimiras ir pasakė: „Mama, kaip žavu, šilta ir gera. Labai norėčiau suvaidinti Tatjaną“.
Adrija patarė knygą nunešti leidyklos „Tyto Alba“ direktorei Lolitai Varanavičienei ir išklausyti jos nuomonės, kad išgirsčiau nešališką vertinimą. L. Varanavičienė labai taktiškai pasiūlė pakeisti knygos pavadinimą. Aš romaną buvau pavadinusi „Likimo pasjansu“.
– O vyras? Koks buvo jo vertinimas?
– Mano vyras labai kritiškas. Matydamas mane sėdinčią prie kompiuterio ir rašančią juokais vadindavo Gogoliu. Kol skaitė romaną, žvelgdama į jo veidą nemačiau jokios reakcijos. Jis labai santūrus žmogus. Kai perskaitė, vieną dieną grįžusi iš miesto radau padengtą stalą, šampano, o jis buvo pasipuošęs. Tada Vaclovas man tarė: „Dabar turiu savo Dostojevskį“. (Juokiasi.)
Darbai ir svajonės
– Ar teiraujatės knygynuose, kaip perka Jūsų knygą? Ar Jums svarbi skaitytojų nuomonė? Štai mums besikalbant jau kelios skaitytojos skambino ir nešykštėjo Jums komplimentų. Buvote pavadinta sielų gydytoja.
– Kiek išpirkta, nesidomiu. Stebiuosi, iš kur žmonės gauna mano telefoną. Neslėpsiu, gerus atiliepimus visada malonu girdėti. Vienas skaitytojas, perskaitęs mano romaną, padarė išvadą, kad apie mane visą laiką sukosi išskirtiniai vyrai. (Juokiasi.)
Dauguma pastebi, kad romane įvairios aplinkybės labai panašios į mūsų kasdienybę. Skaitytojų netrikdo tai, kad veiksmas vyksta 19 amžiuje. Juk žmonės, jų ydos ir dorybės visais laikais buvo ir bus tokios pat.
– Savo knygos herojams negailėjote išbandymų. Skaitant knygą sunku nuspėti, kaip Jums šaus į galvą pakreipti siužetą. Keičiasi ir veikėjų charakteriai.
– Visi žmonės turi ir šviesių, ir tamsių savo esybės bruožų. Pavyzdžiui, Tatjana Tumanova iš pradžių buvo karštakošė, diktavusi kitiems savo valią, o romano pabaigoje pasirodė visai kitokia, nes ją pakeitė meilė. Kai žmogus myli, tampa daug gražesnis. Tada jis mylimam žmogui aukoja save tokį, kokio reikia tam žmogui. Ir tokiu atveju vyrai niekuo nesiskiria nuo moterų.
– Gal ketinate išleisti šį romaną rusų kalba?
– Rašysiu prašymą Kultūros ministerijai dėl vertimo finansavimo. Jei knyga pasirodytų rusų kalba, Lietuvoje skaitytojų ratas nebūtų itin didelis, tačiau Rusijoje, manau, romanas turėtų pasisekimą.
– Ką veikiate dabar? Gal jau rašote kitą romaną?
– Taip. Mane glumina tai, ką matau ir girdžiu. Rodos, nebėra nieko šventa. Nesuprantu, kaip vaikinas gali savo draugui pasakoti smulkiausias praleistos nakties su mergina detales. Nebėra jokio tabu, tai kas intymu, tampa vieša. Todėl noriu parašyti knygą apie tai, kur eina gyvenimas be moralės normų.
– Ar nebijote, kad tai bus didaktiškas, moralizuojantis kūrinys?
– Parašysiu taip, kad bus įdomu skaityti. Tikiuosi parašyti daug greičiau nei pirmąjį romaną, nes netrukdo kiti darbai.
– Ar turite svajonę?
– Labai norėčiau scenoje pamatyti savo pjesę „Olga Kronina“. Mintyse seniai ją pastačiau. Širdimi jaučiu, kad spektaklis turėtų milžinišką pasisekimą.
– Kokie Jūsų pomėgiai? Ką veikiate laisvalaikiu?
– Jodinėju. Labai mėgstu gamtą. Energijos semiuosi iš beržo, augančio netoli mūsų sodybos, iš kosmoso. Lietuvos gamta nuostabi, tačiau labai dažnai prisimenu Rusijos platumas, taigą. Manau, mano pasaulio suvokimui, gebėjimui plačiai mąstyti įtakos turėjo beribiai Rusijos toliai.
