Visu pirma, spektaklio tema, kuri aiški vien iš pavadinimo („Tai, kas nutinka namuose“), artima kiekvienam iš mūsų. Visi mes karts nuo karto pasikepam kokių svogūnų, iššveičiame kriauklę, išsiurbliuojame kilimus ir perstatom iš vieno namų kampo į kitą kokį mielą niekutį arba... labai tingime ir nesitvarkome. Arba bandome užkrauti šį malonumą kitiems. Ši kasdienių įvykių seka atrodo tokia asmeniška ir intymi, tokia nereikšminga ir taip sunkiai nusakoma žodžiais…

Panaši patirtis nesvetima ir B.Egerbladh spektaklio „atlikėjams“ – 2 šokėjams, 2 aktoriams, 1 sofai, 1 viryklei, 1 dulkių siurbliui, 1 elektriniam grąžtui, 1 šviestuvui, kėdėms, stalams ir kitokioms smulkmenoms drauge su labai asmeniniais požiūriais į žmogų ir namus.

Tragikomiškai kasdienybės prigimčiai atskleisti itin tinka savitas B.Egerbladh būdas kurti spektaklius. Ji visuomet dirba su aktorių, šokėjų ir muzikantų ansambliu. Autorė neišdalina savo aktoriams ir šokėjams iš anksto paruoštų tekstų.

Visa kūrybinė grupė tiesiog susirenka kartu ir kalbasi tam tikra tema, pavyzdžiui, apie savo namus. Pamažu diskusijose, pauzėse tarp jų ir improvizacijose gimsta spektaklio tekstas, kuris yra toliau tobulinamas bendradarbiaujant su dramaturgu.

Tokiu būdu atsiradęs spektaklis pasižymi ypatingu gyvumu ir specifine nuotaika, kuri ir yra antroji priežastis jį pamatyti. 2003 metais drauge su Pero teatru sukurtas spektaklis „Tai, kas nutinka namuose“ buvo parodytas Malmės/Helsingborgo šokio bienalėje ir kituose Švedijos miestuose bei Reikjaviko šokio festivalyje Islandijoje, nufilmuotas Švedijos televizijos.

Jį visur šiltai sutiko tiek publika, tiek kritikai. Intymus, juokingas, nuotaikingas, šiltas, linksmas, „vežantis“, „lengvai atpažįstamas, bet kartu neįtikėtinai naujas“, nepaisantis stereotipų – štai tokiais epitetais apdalijo B.Egerbladh kūrinį spauda.

Dar vienas šio spektaklio privalumas – jis tinka visai šeimai, o tai yra palyginus retas reiškinys šiuolaikinėje choreografijoje. Įmantrūs choreografiniai eksperimentai, abstraktūs, konceptualūs ar gilius egzistencinius apmąstymus sukeliantys kūriniai ne visada randa kelia į subrendusio žiūrovo širdį ar bent jau galvą, ką jau kalbėti apie dešimtmečius.

Tuo tarpu „Tai, kas nutinka namuose“ galima vadinti daugiasluoksniu spektakliu: jame komedija persipina su gerokai gilesnėmis temomis. Taigi, kiekvienas galės pamatyti jame tiek, kiek tik sugeba.

Vieni tiesiog skaniai pasijuoks iš lengvai atpažįstamų situacijų, kiti galbūt įžvelgs feministinių motyvų, treti prisiminę N.Gogolio žodžius „Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės, ponai...“, galės nugrimzti į gilesnius žmogiškosios prigimties apmąstymus. Choreografė, šokėja ir kompozitorė Birgitta Egerbladh laikoma viena talentingiausių Švedijos šiuolaikinio šokio kūrėjų. Pradėjusi veiklą 1981 m., B.Egerbladh yra sukūrusi nemažai šokio spektaklių vaikams ir suaugusiems, tarp kurių – „Raudonoji jūra“, „Slapti kambariai“, „Kodėl visi bučiuoja Solveigą?“, „Erdvė tarp“, „Čechovo sodas“ ir kiti.

2005 metais Švedijos karališkajam baletui Stokholme ji sukūrė „Kai jie kalba ir šoka“. B.Egerbladh spektakliai su dideliu pasisekimu buvo rodomi tiek Skandinavijos šalyse, tiek už jų ribų, yra pelnę prestižinių apdovanojimų.

Žinomą vokiečių choreografę Piną Bausch galima laikyti B.Egerbladh idealu, tačiau švedų choreografės ištobulintas stilius yra ne ką mažiau savitas ir įdomus.

Būsimiems žiūrovams linkiu, kad šią švedų dienraščio „Dagens Nyheter“ žurnalisto atsiliepimą apie „Tai, kas nutinka namuose“ jie galėtų pritaikyti ir sau: „ ...Šis šokio ir teatro spektaklis tarsi stebuklinga dulkių šluostė šluote iššluoja euforijos kupinus žiūrovus iš teatro į gatves.” Būkite iššluoti!