Lietuvos energetikos muziejaus vadovas Vilius Šaduikis „Žinių radijui“ pasakojo: „Elektra pirmiausia atsirado grafų Oginskių dvare Rietave. Grafas buvo išsilavinęs, daug keliavo, domėjosi naujovėmis, būtent šiame dvare atsirado ir pirmasis Lietuvoje telefonas, telegrafas. Tad nenuostabu, jog jis pirmasis atsivežė ir nedidelį elektros generatorių, kurio pagalba apšvietė savo rūmus. Įdomu tai, kad kartu su dvaru grafas apšvietė ir Rietavo bažnyčią. Tai įvyko 1892-ųjų balanžio 17–tos šv. Velykų rytą. Į bažnyčią atėjusių žmonių laukė didžiulė staigmena – staiga nušvito didžiulis sietynas. Savaime suprantama, kad kaimo žmonėms tai buvo netikėta ir nauja – buvo ir tokių, kurie bandė prieiti arčiau, paliesti, pasišildyti, prisidegti pypkę. Beje, tik visai neseniai anapilin iškeliavo paskutinis tų įvykių liudininkas – tuomet jis buvo dar vaikiščias, o garsusis sietynas Rietavo bažnyčioje kabo iki šiol!“.
Užrūstino A. Hitlerį
1858 m. balandžio 23 d. gimė vokiečių fizikas teoretikas Max‘as Planck‘as. Sulaukęs 42 metų jis nustebino mokslo pasaulį savo drąsia hipoteze, kad spinduliuojanti energija sklinda ne ištisiniu srautu, o yra sudaryta iš mažų porcijų, t. y. kvantų. M. Planck‘o teorija, padariusi perversmą fizikoje, prieštaravo iki tol galiojusioms klasikinėms šviesos ir elektromagnetizmo teorijoms.
Šiandien be kvantinės mechanikos žmogaus gyvenimą sunku būtų įsivaizduoti – jos dėka veikia visas elektronikos ir ryšių pasaulis. Tačiau prieš šimtmetį ši hipotezė buvo tokia nauja ir netikėta, kad ji neabejotinai būtų buvusi atmesta, jeigu M. Planck‘as nebūtų buvęs žinomas kaip rimtas, konservatyvus fizikas. Be to, jis aktyviai dalyvavo tiek akademiniame, tiek visuomeniniame gyvenime ir drąsiai reiškė savo antinacistines pažiūras. Teorinės fizikos ir astronomijos instituto prof. Romualdas Karazija pasakoja, kad M. Planck‘as kartą iš kantrybės išvedė net patį Hitlerį:
„M. Planck‘as buvo vienos mokslą remiančios draugijos prezidentas. Dėl to turėjo reikalų su tuomet šalį valdžiusiu A. Hitleriu – su juo aptardavo mokslo reikalus. Kartą vieno tokio pokalbio metu M. Planck‘as užstojo žydų mokslininką, kas diktatoriui sukėlė tikrą isterijos priepuolį. Mokslininkas buvo labai sąžiningas, atviras, todėl negalėjo nematyti politikos, kuri kėlė arijų mokslą, rasistines idėjas. M. Planck‘as tokia pat dvasia auklėjo ir savo sūnų, kuris buvo nužudytas už dalyvavimą antihitleriniame sąmoksle“, - sako prof. R. Karazija.
Be to, pasakojama, kad mokslininko diena buvo suplanuota matematiniu tikslumu – tad kaimynystėje gyvenę žmonės, pamatę M. Planck‘ą išeinantį iš namų, ar grįžtantį iš universiteto, pasitikrindavo savo laikrodžius.
Diktatorius I
1870 m. balandžio 22 d. gimė Rusijos komunistų lyderis Leninas (Vladimiras Iljičius Uljanovas). Beje, 1914 m. balandžio 18 d. jis dalyvavo Krokuvoje vykusiame lietuvių socialdemokratų susirinkime. Leninas, atvedęs bolševikus į valdžią, įtvirtino pirmą komunistinę vyriausybę pasaulyje. Jis pirmasis Karl‘o Marx‘o teorijas pavertė politine praktika. Šis laikotarpis vadinamas šiuolaikinės istorijos lūžiu, nes nuo 1917 m. iki 1979 m. komunistų valdžia be paliovos plėtėsi ir kurį laiką maždaug trečdalis Žemės žmonijos buvo valdomas komunistų. Leninas per kelerius savo valdymo metus pražudė milijonus žmonių; jis įkūrė koncentracijos stovyklas – kaip būdą susidoroti su komunistine opozicija.
Diktatorius II
Ir dar apie vieną diktatorių, laikomą vienu žiauriausiu žmogumi istorijoje. 1889 m. balandžio 20 d. gimė Adolfas Hitleris. Būdamas užsieniečiu (Hitleris gimė Austrijoje), be politinės patirties, pinigų ir ryšių sugebėjo tapti galingos pasaulyje valdžios galva. Hitleris buvo neįtikėtinai talentingas oratorius. Taip pat ne kas kitas, o jis buvo pagrindinis Antrojo pasaulinio karo – didžiausio žmonijos istorijoje – iniciatorius. Šiame kare ir nacių organizuotose koncentracijos stovyklose žuvo dešimtys milijonų žmonių, kita tiek liko be pastogės ir prarado sveikatą.
Diktatorius III
1894 m. balandžio 17 d. gimė Tarybų Sąjungos valstybės veikėjas, TSKP CK sekretorius, garsusis kukurūzų augintojas ir blokinių namų statytojas Nikita Chruščiovas. 1956 m. jis pradėjo garsiąją destalinizavimo kampaniją. N. Chruščiovo atėjimas į valdžią išjudino ir Lietuvos gyvenimą – žmonės ėmė laukti permainų į gera. Tačiau, kaip teigia laikraščio „XXI amžius“ politikos apžvalgininkas Petras Katinas, tie pasikeitimai į gera truko labai neilgai:
„Netrukus N. Chruščiovas susigriebė, kad davė per daug laisvės ir vėl ėmėsi diktatoriaus vaidmens. Visgi N. Chruščiovas labiausiai išgarsėjo 1956 m. XX–ajame SSKP suvažiavime perskaitytu pranešimu, kuriame pasmerkė Stalino asmens kultą ir tai, jog jis žiauriai susidorodavo su kiekvienu, pasitaikiusiu jo kelyje. Stalinas buvo miręs prieš trejus metus. Tuomet Sovietų imperijoje niekas net pagalvoti nedrįso, kad vienas didžiausių žmonijos diktatoriaus bendražygių, pats nemažai prisidėjęs prie masinio savo piliečių naikinimo, išdrįs viešai pasmerkti Staliną.
N. Chruščiovo pranešimas tapo visiška staigmena visiems suvažiavimo dalyviams. Po pranešimo nepasigirdo jokių tradicinių audringų plojimų, o salėje įsivyravo spengianti tyla. Dalis deputatų po šio įvykio pradėjo gerti, o du iš jų nusižudė.
Šiandien N. Chruščiovo pranešimas vertinamas įvairiai – vieni teigia, jog tai buvo esminis įvykis, nuo kurio prasidėjo sovietinės sistemos žlugimas. Kiti sako, jog garsioji N. Chruščiovo kalba gali būti interpretuojama kaip paprasčiausias cinizmas, nes smerkdamas Staliną, jis „pamiršo“ apie savo vaidmenį represijose. Tačiau nors ir kokie būtų N. Chruščiovo veiklos vertinimai, fakto, kad jis prisidėjo prie sovietų sąjungos žlugimo, paneigti negalima”, sako „XXI amžius“ politikos apžvalgininkas P/ Katinas.
Pirmosios kapinės
1801 m. balandžio 20 d. misionieriai, Vilniuje nupirkę žemės plotą ir parengę jį laidojimo reikmėms, oficialiai atidarė Rasų kapines. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos vadovė Audronė Kasperavičienė sako, jog Rasos – pirmosios kapinės Vilniuje:
„Iki 18 amžiaus pabaigos žmonės buvo laidojami bažnyčiose, jų šventoriuose. O už miesto buvo laidojami tik įvairūs keliaujantys klajokliai, aktoriai, cirkininkai, kitų tikėjimų žmonės. Kiekvienam paprastam miesto piliečiui ypatingą garbę reiškė būti palaidotam parapijinėje bažnyčioje. Tačiau miestai augo, plėtėsi, ir toks laidojimo būdas jau tapo higienos, sveikatos problema. Taip buvo išleistas įsakymas įkurti kapines už miesto. Vilniuje kapinės iš pradžių buvo įrengtos prie pat Aušros Vartų – toje vietoje kadaise stovėjo šv. Nikodemo bažnyčia (dabar ten yra gyvenamasis namas), kurioje vienuoliai misionieriai laidodavo žmones. Bet vėliau ten tapo ankšta ir jie nusipirko žemės sklypą, kuriame ir įrengė pirmąsias kapines Vilniuje – Rasų kapines“, - „Žinių radijui“ pasakojo A. Kasperavičienė.
Pirmasis į Rasų kapines atgulė Vilniaus burmistras, na o šiuo metu čia ilsisi daug garsių mokslo ir kultūros veikėjų – M. K. Čiurlionis, J. Basanavičius, V. Mykolaitis–Putinas ir B. Sruoga, bei daugelis kitų.
Žvėriukai
1994 m. balandžio 20 d. sunaikinti apyvartoje laikinai buvę pinigai – talonai. Jų buvo sukaupta 49 milijardai. Lietuvos banko muziejaus vedėjas Vidmantas Laurinavičius sako, jog tai, kas bus pavaizduota ant laikinųjų pinigų, sprendė ne viena komisija. Po ilgų diskusijų atsirado garsieji „žvėriukai“: „Laikiniesiems pinigams buvo nuspręsta panaudoti gyvūnijos ir augmenijos motyvus dėl labai paprastos priežasties – kad žmonėms būtų lengviau įsiminti.
Mažesni gyvūnai buvo spaudžiami ant mažesnio nominalo talonų, didesni, plėšresni – ant didesnės vertės banknotų. O ant averso buvo vaizduojami Lietuvoje augantys augalai – jie parinkti iš raudonosios knygos, nykstančių rūšių. Buvo naudojama ir bruknės šakelė, ir raudonasis dobilas, ir kadagys ir t. t. Iš žvėrių ant laikinųjų pinigų puikavosi pilkųjų garnių pora, pempės, driežai, vištvanagis. Stambiausia kupiūra buvo 500 talonų. Pirmoje laidoje ant šio talono buvo pavaizduota gervuogės šakelė ir meška, o vėlesnėje laidoje buvo vaizduojamas pelkinis gailis ir vilkų pora. Buvo galvojama ir apie tūkstančio nominalo taloną (ant jo buvo nuspręsta vaizduoti liūtą), tačiau šios minties atsisakyta, nes pasaulio bankininkystės tradicija taip jau susiklosčiusi, kad didžiausio nominalo banknotas turi sudaryti pusę vidutinio mėnesinio šalies atlyginimo“, - lietuviškų pinigų istoriją priminė V. Laurinavičius.
Vienu sakiniu
1812 m. balandžio 19 d. Vilniaus universiteto botanikos sodą aplankė Rusijos caras Aleksandras I.
1716 m. balandžio 20 d. gimė kunigas Gotfridas Ostermejeris. Jis buvo pirmasis lietuvių literatūros istorikas, kalbininkas, teoretikas ir kritikas, giesmynų ir kitų Rytų Prūsijos liuteroniškų raštų rengėjas.
1893 m. balandžio 20 d. gimė ispanų dailininkas Joanas Miro. Jo paveikslai laikomi vienais originaliausių 20 amžiaus dailės kūrinių.
1841 m. balandžio 20 d. viename Filadelfijos žurnale paskelbta Edgar‘o Allan‘o Poe apysaka „Žmogžudystė Morgo gatvėje“ – ji laikoma pirmąja detektyvine istorija.
1887 m. balandžio 20 d. Paryžiuje įvyko pirmosios automobilių lenktynės. Jose lengvai nugalėjo vienintelis varžybų dalyvis Georges Bouton‘as.
753 m. prieš Kristų, balandžio 21 d. buvo įkurta amžinu miestu vadinama Roma.
1997 m. balandžio 21 d. įvyko pirmosios pasaulyje „kosminės laidotuvės“ — į kosmosą išsiųsti 7-ojo dešimtmečio alternatyvios kultūros ideologo Timothy Leary ir serialo „Star Trek“ autoriaus Gene Roddenberry pelenai.
1724 m. balandžio 22 d. gimė vokiečių filosofas, Karaliaučiaus universiteto rektorius Immanuelis Kantas. Svarbiausias jo veikalas - „Grynojo proto kritika“.
1564 m. balandžio 23 d. gimė anglų dramaturgas Williamas Shakespeares. Jis mirė taip pat balandžio 23 dieną, 1616–aisiais.
1616 m. balandžio 23 d. Madride mirė ispanų rašytojas ir dramaturgas Miguel de Cervantes Saavedra. Jo nemirtingas romanas apie Don Kichotą laikomas vienu žymiausių Renesanso ir visų laikų literatūros kūrinių.
„Laiko vinys“ - penktadieniais 10.10 val. (kart. 19.10 val., šeštadienį 16.05 val., sekmadienį 10.05 val. ).
