Spektaklio dailininkė Marija Benetytė, kompozitorius Gintaras Kizevičius ir penkiolika teatro aktorių, tarp kurių vaidins ir pats “Raganiaus” režisierius, prikelia kadaise tautiniu vadintą unikalų kūrinį. Vinco Krėvės “Raganius” – ne pirmas Kęstučio Macijausko inscenizuotas bei režisuotas, tarp vienuolika jo pastatymų, nacionalinės klasikos kūrinys. Jau trylika metų scenoje gyvuoja jo režisuota Žemaitės komedija “Trys mylimos”, o prieš dvejus metus inscenizuotas Igno Šeiniaus “Kuprelis” irgi tarp mėgstamiausių publikos spektaklių.
“Raganiaus” autorius Vincas Krėvė (Mickevičius) buvo universalių užmojų, įvairių žanrų ir istorinių veikalų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėjimą, Biblijos interpretatorius, literatūrinio folklorizmo pradininkas.
Kaip ir pati apysaka, taip ir liaudiškos komedijos žanrą įgavusi inscenizacija prikelia XX amžiaus pradžios vieno Ramūnais praminto Dzūkijos sodžiaus gyvenimą, atskirų sodžiaus žmonių likimus.
“Raganiaus” autoriaus amžininkas Vincas Mykolaitis-Putinas yra pažymėjęs, kad nė vienas lietuvių rašytojas tiek neįsigilino į lietuvio sielą ir buitį, kaip Krėvė. Jis pirmasis į lietuvių literatūrą įvedė, be kita ko, savarankiškos ir laisvos dvasios žmogų, koks yra raganiumi pramintas sodžiaus skerdžius Kazys Gugis.
Jį, pagrindinį kūrinio ir spektaklio herojų, vaidins aktorius Česlovas Judeikis. Tarp pagrindinių veikėjų žiūrovai pamatys Rimanto Nedzvecko vaidinamą sodžiaus ūkininką Joną Kukį, Jono Naujoko vaidinamą garsųjį savo liepa Grainį, Nijolės Narijauskaitės ir Nijolės Sabulytės Kukienę, Aleksandro Šimanskio vaidinamą ūkininką Misiulį, spektaklio režisieriaus sukurtą krautuvininką Jankelį, du visiškai skirtingus aktoriaus Rimanto Pelakausko vaidmenis – Žandarą ir šv.Petrą, Vaido Jočio Petrą Lukošiūną, scenos debiutanto Manto Poškaus jaunąjį Joną Kukį bei dar pulkelio aktorių vaidinamus, dzūkiškai kalbančius veikėjus.
Kęstučio Macijausko žodžiais, “Krėvės herojai sugrąžina mus prie tų šaknų, iš kurių išaugome, prie tų dvasinių vertybių, kurios leidžia jaustis laisviems. Neeikvodami perdaug jėgų kerštui, neapykantai, pavydui, tuščioms ambicijoms, maniakiškam norui visus atvesti į savo “tikėjimą”, Krėvės žmonės išsaugo dvasinę potenciją kitiems dalykams. Viešąjį gyvenimą jie priima tokį, koks jis yra, o jo prieglobstyje susikuria antrąjį, tylųjį gyvenimą, į kurį visada gali atsiremti ir kuris juos palaiko.
Tas antrasis gyvenimas susideda iš savojo teisumo ir doros, nepamintos savigarbos, iš vienokio ar kitokio tikėjimo (dievais, burtais, gamta, sąžine), žodžiu, iš to, kas žmogui leidžia jaustis žmogumi bet kokiomis sąlygomis”.
