Noriu atkreipti visų dėmesį į vieną smulkmeną – kad į komisijos sudėtį nebuvo pakviestas nė vienas skulptorius. Aišku, kam reikalingi tokie profesionalai, dvelkiantys Mikelandželo, Donatelo ar Rodeno kvapu? Kas tas Jefas Kuncas, už kurio skulptūras mokami milijonai jam dar gyvam esant? Taip, Lietuvoje vyrauja kitas – savas, mielas ir pažįstamas – kaimo kvapas.
Aikštės sutvarkymo konkursą laimėjo projektas, skambiai pavadintas „Trilogija“. O pats kūrinys, išverčiant į paprastų žmonių kalbą – suglamžyta kėdė, kuri netgi turi funkciją! Genialu! Visi galėsime padėti savo sėdynes ant suglamžyto Justino Marcinkevičiaus atminimo. Pajusti duriantį ir nelygų imituojamo popieriaus paviršių. Nostalgiškai prisiminti tarybinius laikus ir tualetinio popieriaus stygių. Nepatyrusiems priminsiu – ne kas kita, o būtent spaudos lapai, kad būtų tinkamesni šiai antrinei paskirčiai, būdavo paminkštinami glamžant. Taigi, tikrai turtingas ir daugiaprasmis šis laimėtojų kūrinys. Primena man jau ikoniniu tapusį Marselio Diušano didį postmodernų šedevrą pavadinimu „Fontanas“. Pamenu, kai prispausdavo, tekdavo tokiu fontanu pasinaudoti Alytaus dailės mokyklos berniukų tualete. Deja, mergaičių tualetuose tokio stebuklo nebuvo, nes seksistai kūrėjai (greičiausiai vyrai) galvojo tik apie savo biologinių poreikių palengvinimą, kad taiklumo procentas padidėtų.
Na, ką padarysi, tokie laikai, visi skubam lekiam, gaudom pasislėpusius euriukus. Taip ir čia – pilna komisija garbių architektų, matyt, taip liejo prakaitą už tuos grašius analizuodami suglamžytos kėdės genialų paviršių, kad visiškai pamiršo, jog pagal sąlygas aplinkui dar turėtų būti suformuotas skveras (suoleliai, žolytė ir pan.). Na taip, suprantam, mažai pinigų galima prašyti buvo – tik 280 000 eurų. Kur jau už tokius pinigus norėti suolelio ar šiukšliadėžės, ar žolės lopinėlio. Kam dar neaiškus tam tikro postmodernaus meno genialumas, siūlau pasiklausyti garsaus amerikiečių kompozitoriaus Džono Keidžo kūrinio 3.30 minutės tylos:) Arba toli nekeliaujant, tautos antstolio Andriaus Tapino dėka matom, kad ir lietuviškosios savivaldybės jau puikiai įvaldžiusios šį postmodernųjį principą gauti lėšas nieko už jas realiai nepadarant. Pavyzdžiui, nuvažiavau 10 km ir tam išleidau 10 000 eurų, nes… kelionė buvo itin didingu tikslu ir svarbiai aprašyta ataskaitoje!
Dar pastebiu, kad postmodernus konceptualizmas labai tinkamas vaizduoti blogus dalykus, priminti apie tragediją, nelaimes. Rugsėjo 11-osios memorialas Niujorke – betoninė praraja, Breiviko įvykdytų žudynių įamžinimas Norvegijoje – pusė nukastos salos, holokausto aukoms atminti Berlyne – juodų nevilties stačiakampių neišbrendamas labirintas, R. Kalantos žūties vieta Kaune – apdegusi, laužyta materija paskleista pažemiui. Tad norėtųsi, kad užsukę į taip vadinamą J. Marcinkevičiaus skverą, tautos šauklio kvietimą į atgimimą galėtume pajausti su didesne šviesa bei viltimi. Ko šiandien taip mums visiems norisi.
Delfi primena, kad konkurso J. Marcinkevičiaus atminimui įamžinti nugalėtojais paskelbtas projektas „Trilogija“, kurio autoriai Lietuvos ir Suomijos UAB „Architektūros linija“, atstovaujama direktorės Daivos Čaikauskienės, architekto Gintaro Čaikausko, skulptoriaus Gedimino Piekuro, architektės Agnės Mockevičiūtės. V. Simanavičius buvo vienas iš skulptorių, taip pat teikusių savo pasiūlymą šiam konkursui.
Projektų vertinimo komisijoje dirbo 9 nariai: architektas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Audrius Ambrasas, menotyrininkė dr. Rasa Antanavičiūtė, architektė dr. Dalia Bardauskienė, literatūrologė, poetė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, prof. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, rašytoja, menotyrininkė, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė, dr. Laima Kreivytė, architektas, doc. dr. Darius Linartas (Komisijos pirmininkas), Vilniaus arkivyskupijos menotyrininkė, muziejininkė Rita Pauliukevičiūtė, paveldosaugininkė, architektė Vidutė Povilauskaitė ir architektas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, prof. Algirdas Žebrauskas.
