Su K. Leisu susitinkame Tartu, TYPA spaustuvėje ir menų centre, kur susirinkę tarptautinio forumo „Kultuurikompass“ dalyviai diskutuoja apie tai, ką šiuolaikinei kultūrai reiškia migracija, kaip kultūros sektoriaus atstovai gali sėkmingai įgyvendinti atvirų šaukimų programas, ar, galiausiai, kaip miestui tapti Europos kultūros sostine ir tinkamai išnaudoti šio titulo teikiamas galimybes. Visi pripažįsta – klausimų daugiau nei atsakymų: ar dera skristi lėktuvu, kad pakalbėtum apie klimato saugojimą ir tvarumą, ar kultūros sostinės atskleidžia vietinę kultūrą, o gal tik tampa scena tarptautinėms, jau žinomoms žvaigždėms, kaip kultūra gali prisidėti puoselėjant aplinką ir daugybė kitų.
Pati „Tartu 2024“ programa dar gryninama – ji bus pristatyta šį rudenį, bet jau aišku, kad didžioji atidarymo šventė vyks 2024 m. sausio 26 dieną, o nuo jos prasidės daugiau nei 300 renginių maratonas Tartu mieste ir Pietų Estijoje. K. Leisas pasakoja, kad jau dabar veiklos – apstu, nes daugybė kultūros žmonių žiūri į ateinančius metus kaip į galimybę, kuri pasitaiko vieną kartą gyvenime.
– Papasakokite, kodėl apskritai Tartu nusprendė siekti tapti Europos kultūros sostine?
– Manau, mūsų regiono situacija yra gana unikali. Tartu yra seniausias Baltijos šalyse miestas, kuriame turime daugiau nei dešimt universitetų, esame startuolių, mokslo miestas – lyg ir viskas gerai. Vien Tartu universitete yra apie 15 tūkst. studentų, daug iš jų – iš užsienio, kurie atvyksta čia keleriems metams, tad tai yra tarptautiškas, jaunatviškas miestas. Bet regionas aplink Tartu, Pietinė Estija nėra taip gerai išsivysčiusi, turime daug problemų. Iki šiol šio regiono savivaldybės dažniausiai konkuruodavo, o dabar tai yra pirmas kartas regione, kai kažką didelio darome kartu – tai yra didžiulė motyvacija visiems.
– Kalbant apie konkurenciją, kaip manote, kodėl Tartu laimėjo šį titulą?
– Mūsų pagrindinis konkurentas buvo Narva, kuri turi savo plėtros iššūkius Šiaurės rytų Estijoje. Būtų gerai, jei ji irgi vėliau taptų Europos kultūros sostine, bet dabar Tartu, manau, laimėjo būtent dėl regiono bendradarbiavimo – prisijungė net tie mūsų pakviesti žmonės, kurie anksčiau buvo palikę Pietų Estiją.
– Vaikščiojant po Tartu matėme vykstant kelio darbus, tvarkomą upės pakrantę. Tai jau ruošimasis tapti Europos kultūros sostine ar atsitiktinumas?
– Mes daug apie tai kalbėjome ir sutarėme, kad viskas turi būti parengta 2024-iems, o jei ne – mes tai galime padaryti vėliau, bet tik ne per 2024-uosius. Tik svarbu suprasti, kad mes kaip organizacija tik organizuojame kultūrinius renginius – mes neinvestuojame į infrastruktūrą.
– Bet gal galite spustelti savivaldybę, kad jums to reikia?
– Taip, bet, laimei, jie gerai tvarkosi. Deja, didžiausia investicija į infrastruktūrą, kultūros namai, bus pastatyti tik po kelerių metų – kol kas tik pasibaigė dizaino konkursas, kuriame buvo 105 dalyvių paraiškos, daugiausiai iš užsienio, tai rodo, kad Tartu yra tarptautinis miestas.
– „Tartu 2024“ organizuotame forume vienoje iš diskusijų ekspertai kalbėjo apie keliavimą, apie tai, kad galbūt šiais klimato kaitos laikais nereikėtų skristi į kitą šalį dėl dalyvavimo vienos ar dviejų dienų renginyje. Buvo pasakojimų ir apie tokius žmones, kurių principinė pozicija yra vykti tik ten, kur galima nuvažiuoti traukiniu. Ką jūs apie tai galvojate, turite tikslą prisikviesti tarptautinę bendruomenę, ar orientuositės į vietinius gyventojus?
– Manau, kad Estija, kaip ir visos Baltijos šalys, neturi tiek daug turistų kiek norėtume – čia visai kitokia situacija nei, pavyzdžiui, Pietų Europoje. Pripažinkime ir tai, kad pas mus patekti nėra paprasta, neturime didelių oro uostų. Tad pas mus tikrai nebūna turistų minių, ypač rudenį, žiemą ar net pavasarį. Bet mes turime tikslą surinkti 1 milijoną vizitų – ne lankytojų – ir kad iš jų apie 5-10 proc. būtų iš užsienio, daugiausiai iš kaimyninių šalių kaip Lietuvos, Latvijos, Suomijos, taip pat iš Vokietijos ir Didžiosios Britanijos.
– O kalbant apie menininkus, kokią jūsų strategija – rodysite vietinius, ar atsivešite užsienio žvaigždes?
– Stengiamės derinti abu šiuos dalykus. Kai paskelbėme atvirus kvietimus, pabrėžėme reikalavimą, kad turi būti bendradarbiaujama su tarptautiniais žaidėjais – kai kuriems iš mūsų seniai veikiančių kultūrininkų tai pradžioje buvo labai keista. Tačiau projektams, kuriuos patvirtiname, mes duodame 70 proc. paramą – tai labai didelė motyvacija tarptautinio lygio projektams. Tiesa, likusius finansus jie turi susirasti patys iš išorės, o dar turime infliaciją, ir, deja, tai reiškia, kad jie irgi turi rasti daugiau finansų iš išorės.
– Per mažai pinigų – regis, amžina konstanta kultūros pasaulyje. Tai ir yra didžiausias iššūkis, ar kokius kitus galėtumėte įvardinti?
– Taip, pinigai visada yra iššūkis, o pastaruosius dvejus metus mūsų realybė yra infliacija. Dabar, pavyzdžiui, padarėme paskutinį atvirą šaukimą mažiems projektams, kur maksimali galima parama iš mūsų yra 5000 eurų, ir galvojome, kad bus daugiausiai kokie 50 projektų pasiūlymų, bet gavome 242. Tai yra iššūkis nuspręsti, kokius projektus įgyvendinti ir rasti motyvuotus žmones, kurie tai padarytų. Bet iš mūsų pusės tokį susidomėjimą vertiname kaip didelę sėkmę.
– Savo koncepciją įvardinate kaip „Išlikimo menas“. Kodėl? Kaip gimė tokia idėja?
– Originalus sumanymas buvo kalbėti apie įgūdžius, žinias, vertybes, kurios tau gali padėti gyventi geresnį gyvenimą. Bet kai tai sugalvojome, buvo 2018-2019 metai. O tada atėjo pandemija, tada – karas Ukrainoje, tada – infliacija, tad dabar ta reikšmė atrodo dar platesnė. Mes kalbame apie paprastą kasdienybę, kaip išgyventi čia, kaip būti Pietų Estijoje, kaip neišvykti gyventi kažkur kitur Europoje ar į Australiją, ką mes turime daryti, kad būtume laimingi čia. Tai yra iššūkis, nes net lyginant Estijos sostinę Taliną ir mus, kartais keliami klausimai, neva Pietų Estijoje žmonės yra lėtesni ir skurdesni.
– Galvodami, kaip šią koncepciją įgyvendinti, viską kuriate patys, ar pritaikote mintis iš kitų Europos kultūros sostinių?
– Bendradarbiaujame daugiausiai su tais, kas irgi tais metais bus kultūros sostinėmis (Bad Ischl Austrijoje ir Bodo Norvegijoje – red. pastaba). Taip, ieškome tarptautinių partnerių, bet mūsų pagrindinis noras atrasti vietinius žaidėjus ir padaryti taip, kad net tiems metams pasibaigus, kai mūsų fondas baigs veiklą, jie liktų ir toliau tęstų savąsias. Tai tarsi pajėgumų kūrimo procesas.
– Kalbant apie patį „Tartu 2024“ organizavimą, radote pakankamai vietinių žmonių, kurie galėtų tai įgyvendinti, ar reikėjo prisivilioti iš kitur?
– Kaip minėjau, Tartu yra studentų miestas. Sakykime taip: 60 proc. žmonių yra iš Tartu, gal 30 proc. – iš regiono, ir 10 proc iš Talino ar kažkur kitur. Nėra problemos rasti žmonių, nes, aš manau, Europos kultūros sostinės įvaizdis čia yra toks geras, kad žmonės nori kažką daryti, žiūri į tai kaip į kartą gyvenime pasitaikančią galimybę. Tai jauni, labai motyvuoti žmonės.
– Apskritai Tartu žmonės aktyviai įsitraukę į kultūrinę veiklą, dalyvauja kultūriniuose renginiuose?
– Po 2024 metų mes matuosime labai tiksliai, kaip buvo prieš ir bus po, mums tai labai svarbu. Paprastai tipinėje šeimoje yra taip, kad žmogus vaikšto, pavyzdžiui, arba į kiną, arba į teatrą, pasirinkęs kažkurį iš jų, o mūsų tikslas, kad išbandytų daugiau, praplėstų savo patirtį ir mėgautųsi skirtingomis sritimis.
– Grįžtant prie infrastruktūros klausimo. Tartu – gana nedidelis miestas, ar jums užteks koncertinių salių, viešbučių, gal ką naujo statysite?
– Ne, nestatysime, kaip minėjau, po kelerių metų bus dideli kultūros namai miesto centre, bet ne dabar. Tai reiškia jokių naujų pastatų, bet mūsų tikslas yra atrasti senas vietas, kaip čia, kur dabar esame. Dėl viešbučių – be abejo, turime jų, bet mūsų planas yra paleisti regione marketinginę kampaniją, kad kiekvienas norėtų pakviesti žmones iš kitų miestų ar šalių į savo namus. Mes turime šūkį, kad kiekvienas žmogus iš Tartu turi rasti draugą. Aš asmeniškai esu priėmęs skirtingas šeimas savo namuose – labai gera patirtis, paskui pats lankiau tas šeimas Portugalijoje, Kroatijoje, Čekijoje, tai tikrai labai geras bendradarbiavimas. Tad tai bus kaip kvietimas Tartu žmonėms, kad jei tik turi namie vietos, turi ką nors pakviesti.
– Kokie jūsų ilgalaikiai tikslai, kaip miestas pasikeis po 2024-ų metų?
– Mes turime dar šiais metais nuspręsti, kaip, kokiu juridiniu būdu mes tęsime savo palikimą, galbūt net ta pati organizacija galėtų veikti, tik mažesniu mastu, galvosime. Bet faktas yra tas, kad turime tęsti tą bendradarbiavimą tarp skirtingų savivaldybių, tai jau dabar yra labai geras pavyzdys. Be to, tikimės, kad įtikinsime žmones likti čia ir dirbti kultūros sektoriuje, kas yra nelengvas iššūkis, nes bent dabar atlyginimai čia yra šiek tiek žemesni. Tačiau tokie renginiai gali būti puiki motyvacija, kaip čia galima veikti, o Pietų Estijai labai svarbu, kad kultūra būtų gyva.
