Iš praeities į dabartį

„Teko nemažai važinėti per pasaulį, gyventi skirtingose valstybėse, pasisemti praktikos. Iš čia atėjo supratimas, kad muziejus pats iš savęs turi didžiulį potencialą. Tokiais, kokie mes esame šiandien – esame suformuoti vakar dienos, siaurąja prasme, arba praeities – plačiąja prasme. Tik muziejaus kolektyvo, bendro komandos darbo dėka, mes galime perteikti tą emociją, jausmą – iš praeities į dabartį, suprojektuoti ateities vaizdinį. Tik suprasdami, kaip buvo vakar, identifikuojame save, kas mes esame šiandien“, – sakė S. Strelcovas.

Muziejus, įsitikinęs jis, nėra tik eksponatai, tam tikros konferencijos, seminarai, edukacijos.

„Tai erdvė, kuri dėl savo sienų ir eksponatų sukuria tam tikrą aurą, kurioje gali vykti kažkas specifinio, išskirtinio. Esame įsikūrę sostinės Naugarduko gatvėje 10, Samuelio Bako muziejuje, kuris pats iš savęs jau yra istorinė vertybė. Čia, 20 amžiuje – greta buvo varguomenės, šelpiamųjų valgykla, čia buvo žydų teatras, kino teatras“, – vardijo pašnekovas.
Emilija Latėnaitė

Norai – pildosi!

Tai, kad prie VGŽIM teatro scenos atgaivinimo prisidėjo aktorė Emilija Latėnaitė, kuri jau birželio pabaigoje čia pristatys savo kurto monospektaklio premjerą, anot S. Strelcovo, prilygsta noro išsipildymui.

„Kartais taip būna, kai tu vasaros naktį išeini į lauką, pamatęs krentančią žvaigždę sugalvoji norą – man sekasi. Kažkada sugalvojau norą, kad Emilija čia pasirodytų. Susiklostė aplinkybės pažinti žmogų, džiugu, kad ji rado laiko, noro įveiklinti (šiek tiek biurokratizuotas terminas) erdvę. Mano svajonė, kad į šito muziejaus erdves ateitų daugiau meno, kūrybos žmonių, kad tą erdvę atrastume iš naujo“, – dalinosi mintimis S. Strelcovas.

Jis citavo patikusį E. Latėnaitės pasakymą – „atkaskime teatrą“.

„Tuo metu pagalvojau, kaip galėtų tokia performanso akcija atrodyti? Tai, ko gero, galėtų padaryti susirinkę iniciatyvūs, kūrybingi, patyrę kūrėjai, kuriuos vienytų bendra idėja – padaryti šiek tiek kitaip. Atminties namų, koks ir yra muziejus, misija – telkti žmones, rodyti savo erdvę įvairiausiomis formomis, neperžengiant tam tikrų ribų – moralės, etikos, o visa kita – sveikintinas dalykas“, – kalbėjo VGŽIM direktorius.
Simonas Strelcovas
„Tokiais, kokie mes esame šiandien – esame suformuoti vakar dienos, siaurąja prasme, arba praeities – plačiąja prasme. Tik muziejaus kolektyvo, bendro komandos darbo dėka, mes galime perteikti tą emociją, jausmą – iš praeities į dabartį, suprojektuoti ateities vaizdinį. Tik suprasdami, kaip buvo vakar, identifikuojame save, kas mes esame šiandien“

Verčia naują puslapį

S. Strelcovo įsivaizdavimu, su E. Latėnaitės atėjimu į VGŽIM, muziejus kaip erdvė atverčia naują puslapį.

„Suprantu, kokia našta ir atsakomybė užkrauta Emilijai ant pečių... Bet, kita vertus, manau, kad muziejus su šios erdvės įveiklinimu Vilniaus miesto gyventojams, svečiams – atvers naujos erdvės potencialą. Norėčiau, kad čia galėtų kurti įvairių menų krypčių atstovai – ar aktoriai, ar teatras, ar režisieriai, ar muzikos atlikėjai... Jokiu būdu nekalbame apie koncertų salę, o apie tam tikrą formą, kuomet istorinę vertę turinti erdvė, pasakojanti pati iš savęs, turinti tam tikrą naratyvą parodytų, kad joje galima netradiciniu būdu perduoti kultūros ir meno vertybes – tiek jaunajai kartai, tiek žmonėms, kurie galbūt ieško netradicinių laiko praleidimų būdų paįvairinti savišvietą“, – kalbėjo pašnekovas.
Emilija Latėnaitė

Kūrybos procesai nėra greiti

Vis dėlto, ar neteks konkuruoti patiems su savimi, eksponatams – su muziejuje vyksiančiais meno ir kultūros įvykiais?

„Manau, kad ne, konkurencijos tikrai nebus. Šito automatiškai išvengėme dėl labai paprastos priežasties – muziejus kaip lankytinas objektas turi aiškias darbo valandas. Eilinę darbo dieną lankosi moksleiviai, turistai, miesto svečiai ar vietiniai – nuo dešimt iki šešių. Bet jeigu mes kalbame apie Emilijos pasirodymus, – jie vyks ne pietų laiku, o tada, kai būsimi žiūrovai baigs darbus, atvažiuos čia turiningai praleisti vakaro“, – paaiškino S. Strelcovas.

Tačiau S. Strelcovas įspėjo, kad kūrybos procesai nėra greiti, jie reikalauja daug darbo. „Visi, kas su kūrybos lauku susiję, supranta, kad net ir tokiems kūrėjams kaip Emilija – reikia laiko. Nėra taip, kad šiandien atėjo, pašnekėjom, o rytoj – bum – spektaklis... Čia įdedama daug darbo! Turiu svajonę, kad aš pats kaip lankytojas galėčiau ateiti į muziejų, ir pamatyčiau ne tik eksponatus, bet ir čia verdantį gyvenimą: vykstančias edukacijas, repetuojančius kūrėjus... Tada supranti, kad vau – čia yra gyvybė, ji kunkuliuoja. Tai šviesa, kuri, man atrodo, uždega patį lankytoją, jis išeina kitoks, perduoda šią žinią kitiems“, – apie verčiamą naują muziejaus puslapį kalbėjo S. Strelcovas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją