„Užkampynės gali būti visokios, bet šioje knygoje pasakoju apie Elijaus, tokio berniuko slaptavietę, kurioje jis pasislepia, kai neturi ką veikti, kai nuobodžiauja ar kai yra liūdnas – būtent tokiu būdu pirmą kartą ten ir patenka, susipykęs, susiginčijęs su mama, nes nesusitvarkė žaislų. Tada jis tiesiog pasislepia po lova, užsimerkia, susigūžia ir staiga toje tamsoje pamato žalias dureles, kurias pradaręs pamato tokį įdomų, nematytą pasaulį ir paskui supranta, kad jis tą pasaulį gali keisti pats, taip, kaip tik užsigeidžia. Tad labai norėjosi šitoje knygoje apskritai pasakoti apie slaptavietes, nes mes visi tokias turime. Užkampynė gali priklausyti nuo Elijaus, o mūsų slaptavietės nuo mūsų pačių, taip pat keistis, atrodyti labai skirtingai“, – sumanymą atskleidė rašytoja.
Ji prisipažino, kad kol kas nors nepaklausia, kas įkvėpė šią knygą, dažniausiai pati idėjos ištakų nelabai nagrinėjanti, nes jas būna labai sunku užčiuopti.
„Dabar, jau parašiusi knygą, pradėjau įtarti, kad galbūt buvo pirminis impulsas kito autoriaus knyga, kuri man viena mėgstamiausių, Michaelio Endės „Begalinė istorija“, labai stora, bet labai įdomi knyga apie vaizduotės galią, kaip ji praplečia paprasto pasaulio ribas, kad, atrodo, mes tą pasaulį gerai pažįstame, bet jei turi gerą vaizduotę, jis gali toks dvigubas trigubas, apskritai be ribų pasidaryti. Tad gal ta pirminė idėja iš to kilo ir tuo pačiu, kad pati kasdienybėje matau, kad iš tikrųjų ta vaizduotė ne tai, kad padeda atitrūkti nuo pasaulio, bet kaip tik, kaip sakiau, praplėsti jo ribas ir kasdienybėje matyti stebuklus, kurių galbūt nebūtum pamatęs, jei tos vaizduotės neturėtum“, – aiškino I. Zarambaitė.
Pasak jos, kad ir kiek knygų parašai, rašyti mažiesiems skaitytojams yra nemažas išbandymas, bet ir labai įdomus. „Nereikia būti suvaikėjusiam, bet aš manau, kad kiekvienam suaugusiam tą vaiką savyje reikia išsaugoti visą gyvenimą, tiesiog, kad mūsų pasaulis, gyvenimas būtų žaismingesnis, įdomesnis, nes ta vaizduotė mums yra labai reikalinga. Tad man nėra sunku įsijausti, nes aš labai gerai save atsimenu nuo ketverių, penkerių, šešerių metų, ir koks tas mano pasaulis atrodė, kiek žvalgaisi, aplink visokiausios įdomybės, pasakų siužetai aplink mane vyksta. Aš tiesiog bandžiau prisiminti, koks jis buvo mano galvoje ir realybėje, kuomet buvau tokio amžiaus“, – pasakojo rašytoja.
Ji sakė, kad dar prieš pradėdama kiekvieną knygą iš pradžių pradeda galvoti, kokia jos pagrindinė mintis, ką ji nori ta knyga pasakyti, gal yra daugybė kitų knygų apie tai ir nebereikia rašyti.
„Šita knyga, kaip ir minėjau, yra apie Elijų, kuris po konflikto su mama tiesiog atsiriboja, susikuria savo pasaulį palovyje, perkeltine prasme galima sakyti, savo galvoje, mato, kad ten gali išdarinėti visokius dalykus, bet ne šiaip sau, o gali išlieti tas savo emocijas, kurias galbūt buvo užgniaužęs. Vėliau pasakojimo eigoje mamai tenka jį patį iš tos užkampynės ištraukti, nes paskui buvo ten ir užstrigęs, tad kaip gali susipinti per tą didelę meilę ir tas pastangas suprasti vienas kitą tie pasauliai, dvasiniai ir realūs, kad paskui Elijaus užkampynė susitinka su mamos debesyne – nes suaugę irgi gali turėti savo užkampynę, arba realią, arba galvoje esančią. Tad šita knyga yra apie glaudų mamos ir sūnaus ryšį, ta jų bendra meilė bet kokias ribas peržengia. Knygoje yra toks dialogas, kur Elijus klausia, mama, ką darytum jei pradingčiau, o ji sako, ieškočiau, kol surasčiau, jis tikslinasi, ar visur, ir ji užtikrina, kad visose visatos kertelėse. Apie mamos meilę knyga“, – apibendrino I. Zarambaitė.
Knyga taip pat yra praturtinta Linos Kusaitės iliustracijomis, kurios dar ją praplečia ir leidžia tėvams su vaikais susikurti pagal jas savo pasakojimus.
