Sovietmečiu dalinimasis vakarietiška muzika galėjo baigtis liūdnai: hitai sklido radijo bangomis, įrašydavo ir „ant kaulų“

Norint sovietmečiu išgirsti vakarietiškos muzikos – reikėjo įdėti nemažai pastangų. Melomanai prisimena, kad anų laikų užsienietiškus hitus „gaudydavo“ radijo bangomis, keisdavosi namudinėmis plokštelėmis, pagamintomis ant rentgeno nuotraukų, vieni iš kitų skolinosi magnetofono juosteles. Populiarioji muzika veržte prasiverždavo pro sovietinės cenzūros užkardų plyšius, kad ir kaip būdavo bandoma juos užkamšyti. Tad nieko nuostabaus, kad muzika, tapusi tylaus protesto išraiška, daugeliui asocijuojasi su laisvės pojūčiu, nepriklausomybės atgavimu.

Šiandien džiazą groji, rytoj tėvynę išduodi

Istorikas Algirdas Jakubčionis pasakojo, kad Šaltojo karo tarp Rytų ir Vakarų laikotarpiu (apie 1946-uosius) Sovietų sąjungoje buvo pareikšta, kad amerikoniška muzika džiazas – draudžiamas groti.

„Netgi buvo paleistas ketureilis rusų kalba, kuris lietuviškai skambėjo taip: „Šiandien tu džiazą groji, rytoj tėvynę išduodi.“ Suprask, kiekvienas, kuris bandė džiazuoti – išdavikas“, – kalbėjo A. Jakubčionis.

Lietuvoje taip pat atsiranda papildomas, vargonų muzikos draudimas. „Vėlgi, pagal to meto sovietinį supratimą – kovojama su bažnyčia, vadinasi, visa vargonų muzika automatiškai išmetama, uždraudžiama, jos „nėra“. Laisvėjimas – po Stalino mirties – 1955–1956-aisiais. Galima sakyti, kad džiazo era Lietuvoje prasidėjo Kauno politechnikos institute (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas), kur įvyko pirmasis džiazo muzikos koncertas. Vėliau pradėjo džiazuoti Vilniaus universiteto studentai, jie tapo profesionaliais džiazo grojikais „Neringos“ kavinėje, tokiu būdu bent jau džiazas pradėjo skverbtis į Lietuvos arenas“, – tęsė pasakojimą A. Jakubčionis.

Roko muzikos situaciją, A. Jakubčionio pastebėjimu, puikiai atspindi vienas pasakojimų, nors esą ir nežinia, kiek jis tikras: „Atseit, Sovietų sąjungos kultūros ministrė Jekaterina Furceva buvo nuvykusi į vieną iš roko muzikos koncertų Varšuvoje, po kurio pasakė, kad tokios šlykštynės negalime pas save įsileisti. Ir faktiškai viskas – nuo 1966-ųjų jokios roko grupės į Sovietų sąjungą nebuvo nei kviečiamos, nei galėjo koncertuoti. Paprasčiausiai uždrausta. Tik aštuntajame dešimtmetyje viena iš tokių žvaigždžių Eltonas Johnas koncertavo Sovietų sąjungoje, bet, iš kitos pusės, koks čia rokas?“

Plito, nors ir pamažu

Kadangi rokas buvo draudžiamas, neleistinos ir bet kokios tuometinės vinilinės plokštelės įsivežimas iš Vakarų. Vis dėlto, anot A. Jakubčionio, ši muzika plito, nors ir pamažu, – atveždavo jūreiviai, prekybiniai laivai.

„Kai kuriais atvejais [plokštelės] į Lietuvą patekdavo iš Lenkijos – ar per turistus, ar per pažįstamus, giminaičius. Bet vėlgi, turizmas tais laikais – minimalus, vadinasi, ir plokštelių skaičius minimalus. Kurie gaudavo – turėdavo gerą biznį. Mokėdavo 25 rublius už plokštelę – tai didžiulė kaina. Tuo metu butelis degtinės kainavo apie 4 rublius. Įsivaizduokite, penkis kartus didesnė kaina už dabartinės degtinės butelį – didžiuliai pinigai! Bet ką jie darydavo? Tada jau buvo tie vadinamieji kasetiniai magnetofonai, nuomodavo plokšteles. Penki rubliai nakčiai – vakare gauni, ryte atiduodi. Darydavo kopijas, o kopijos plisdavo“, – apie nesuvaldomą vakarietiškų įrašų plitimą pasakojo istorikas.

Sovietinės valdžios buvo nustatyta, kad jeigu universitetuose ar mokyklose vykdavo oficialūs šokiai, juose turi skambėti maždaug 80 proc. sovietinės estradinės muzikos; maždaug 10–15 proc. socialistinių šalių muzika, ir tik 5 proc. – kitokia.

„Laukdami, kol praeis sovietinės muzikos laikas, jaunimas nešoko, šliaužiojo iš kampo į kampą. 8-ame dešimtmetyje buvo populiari vengrų, jugoslavų atlikėjų muzika – tada pamažu išsijudindavo, o pačioje pabaigoje, – vakarietiškas rokas, du ar trys gabalai, ir viskas. Kūrinius dažnai pakartodavo, tačiau geriausiu atveju – pusvalandis vakarietiškos roko muzikos“, – tuometines galimybes nupasakojo A. Jakubčionis.

Roko siausmas: mergina nusimetė palaidinukę, buvo šokama ant stalų

1970-aisiais įvyko pirmuoju vadinamas roko muzikos festivalis. „Baltijos šalių hipiai nusprendė surengti roko muzikos festivalį. „Žirmūnų“ restorane, pusiau slaptas „Žirmūnų seišenas“ buvo surengtas išnuomotoje salėje. „Seišene“ dalyvavo Aleksandro Jegorovo-Džyzos ir Valerijaus Viksmano-Fikuso duetas, Stasio Daugirdo vadovaujama roko grupė „Gėlių vaikai“, Vytautas Kernagis ir grupė „Rupūs miltai“, ir kiti. Valdžia festivalį bandė nutraukti, bet jis įvyko. Kai kurie garsūs, šiuo metu jau pagyvenę žurnalistai paskelbė pasmerkimo kupinus aprašymus, bet buvo ir pakaifavimų. Pasakojama, kad viena mergina nusimetė palaidinukę, buvo šokama ant stalų, – roko muzikos siautėjimas, gerąja ta žodžio prasme. Tačiau žiūrint to meto veikėjų akimis, – kažkas neleistino“, – kalbėjo A. Jakubčionis.

Istorikas kaip nemenką pasiekimą įvardino Kęstučio Antanėlio iniciatyva pastatytą ir 1971-aisiais Vilniuje, tuometinio Dailės instituto salėje parodytą A. Lloydo Weberio roko operą „Jėzus Kristus ‒ superžvaigždė!“.

Po Romo Kalantos susideginimo ir 1972 m. Kauno įvykių sąlygos sugriežtėjo, sumažėjo galimybių rengti koncertus, sustiprėjo renginių kontrolė.

Tačiau sužinoti, kas ko klausosi atskirose grupėse, kuriose vieni kitais pasitikėjo, A. Jakubčionio pastebėjimu, buvo neįmanoma.

„Nebuvo kaip prasiskverbti. Turiu sąrašą grupių, kurios itin iškeiktos, Maskvoje išleista spec. instrukcija, kokios jos baisios, viena jų – grupė „Animals“, išversta – gyvuliai, o ne gyvūnai... Kai kurių grupių įdomūs apibūdinimai, – tokie kaip erotizmas, nihilizmas. Iš principo, grupės pasmerktos, bet nubausti už klausymąsi neišeidavo, labiau už viešosios tvarkos pažeidimus, tokius kaip ilgi plaukai ir pan.“

8 dešimtmečio pabaigoje, 9 dešimtmečio pradžioje – po Leonido Brežnevo mirties į valdžią ateina Jurijus Andropovas, įvedęs itin griežtas kovos su Vakarų ideologija priemones.

„Sustiprinama sienos kontrolė, realiai netenkama galimybės įvežti jokios kultūrinės produkcijos – muzikos, knygų, laikraščių, žurnalų, video kasečių, nes tai esą produkcija, ideologiškai žalinga Sovietų sąjungai“, – pažymėjo A. Jakubčionis ir pridūrė, kad į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui (maždaug nuo 1985-ųjų) tapo laisviau. Bet čia jau kiti laikai.

Muzika sklido pro visus geležinės uždangos plyšius

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vykstančios parodos „Roko rifai: muzika sovietmečiu 1950–1990 m.“ kuratorius, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis pastebėjo, kad konkrečiai roko muzika susidomėjimas prasidėjo 1964–1965-aisiais, visą pasaulį sudrebinus bitlams. Radijo bangos sklido, todėl net ir gana uždaroje sovietinėje erdvėje žmones pasiekė kai kurių radijo stočių transliuota muzika.

Tai, anot jo, gerai iliustruoja parodoje rodomas išraiškingas rašytinis dokumentas rusų kalba. „1961-aisiais Klaipėdos uoste budėjęs agentas pranešė saugumui, jog tarnybą atliekantys sovietiniai pasieniečiai, išgirdę kapitalistinių šalių transliuojamą muziką, pacituosiu: „bando šokti, ritmingai tąsosi į taktą.“ Tai reiškia, kad muzika sklido pro visus įmanomus geležinės uždangos plyšius, užvaldė daugelio jaunų žmonių širdis ir smegenis“, – sakė P. Girdenis.

Pirmuoju džiazo klubu, tęsė P. Girdenis, laikytina kavinė–skaitykla, veikusi Vilniuje, vadinama žargoniniu rusišku pavadinimu čitalka: „Ją galima vadinti pirmuoju džiazo klubu Lietuvoje, o taip pat vienu pirmųjų visoje Sovietų sąjungoje. Čia karjerą pradėjo visiems žinomi Viačeslavas Ganelinas, Liudas Šaltenis. Vienu aktyviausiu lankytojų buvo Andrius Sudikas, kuris turėjo tiems laikams nemažą vinilinių plokštelių kolekciją.“

Galimybė deklaruoti savo išskirtinumą

Sovietiniu laikotarpiu paplitusi roko muzika, anot P. Girdenio, jaunimui tapo galimybe deklaruoti savo išskirtinumą, kitokį požiūrį į gyvenimą negu turėjo jų tėvai: „Roko muzika – jaunimo noras gyventi normaliai, žmoniškai, jaunatviškai ir linksmai. Jauni žmonės, – ar anuomet, ar dabar – visada to siekia. Tik toje sistemoje, kokia buvo Sovietų sąjunga – noras gyventi taip, kaip priimtina visame civilizuotame pasaulyje – tai jau savaime protestas. Pavyzdžiui, buvo sukurti visokie idiotiški moraliniai komunizmo statytojo kodeksai, taisyklės, deklaravusios neišsiskyrimą iš pilkosios masės, visuomenei naudingą darbą, buvo krūva pompastiškų suvaržymų. Iš vienos pusės, tarsi gyvenimo heroizmo deklaracijos, iš kitos – bandymai įsprausti į rėmus.“

Roko muzika, P. Girdenio pastebėjimu, valdžios įvairiais laikotarpiais buvo vertinama skirtingai. Kai kurie atlikėjai, pasak istoriko, surado savo nišą vadinamojoje saviveikloje, kadangi ji buvo skatinama, organizuojamas laisvalaikis – tiek akademinio jaunimo, tiek gamyklose dirbusių žmonių.

„Buvo organizuojami šokiai, juose turėjo kažkas muzikuoti – čia pirmieji roko muzikantai ir surado plyšį, kuriame jie gan ilgą laiką neblogai jautėsi“, – pasakojo P. Girdenis ir pridūrė, kad tai vyko iki 1972-ųjų gegužės mėnesio, iki R. Kalantos susideginimo ir Kauno įvykių, vėliau prasidėjo rimtų suvaržymų laikotarpis. Tačiau buvo atlikėjų, tokių kaip Kauno grupė „Raganiai“, kurie tas taisykles ignoravo.

Ankstyvasis rokenrolas vadintas bigbitu, iš Lenkijos atėjusiu pavadinimu. Rokas, anot P. Girdenio, buvo pobaisis žodis tiems laikams, jo vengta kone iki pat pertvarkos metų.

„Su tam tikromis išimtimis gyvenimas pulsavo: „Kertukai“ su savo autorine programa koncertavo po visą Lietuvą, „Gintarėliai“, tapę estradinio ansamblio „Oktava“ ritmo grupe, šaunios merginų grupės – „Bitės“, „Eglutės“, kiti įdomūs eksperimentiniai kolektyvai“, – lietuviškas grupes vardijo P. Girdenis.

Kaip vakarietiškos muzikos dalijimosi platforma, P. Girdenis svarstė, ko gero, dažniausiai tarnavo radijo imtuvas – nuo pokario metų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo: „Antrasis įrašų dalinimosi būdas (tiksliai datuoti negalėčiau, apie 1956–1957 metus) atsirado plokštelės „ant kaulų“. Tai savadarbis garso įrašas, įrėžtas specialiu prietaisu, kuriam dažniausiai naudojamos išmetamos (apsukresnių būdavo ir superkamos) rentgeno nuotraukos. Tai kelių dainų prastos kokybės įrašas, tačiau tai buvo pirmoji laikmena. Žinau iš amžininkų pasakojimų, kad Vilniuje taip pat veikė cechas – įrašomos kelios dainos ir už tam tikrą sumą parduodamos melomanams. Vėliau šitą įrašų metodą greitai išstūmė paplitę magnetofonai, sovietinės gamybos jie taip pat buvo gan padorūs, nuo kokių 1960-ųjų prasidėjo magnetinių įrašų era. Vinilinės plokštelės buvo nežmoniškai brangios.“

Pačios populiariausios vakarietiškos grupės, visada paklausios 1965–1972-ųjų laikotarpiu, anot P. Girdenio, buvo vadinamieji bitlai („The Beatles“) ir „Rolling Stones“.

„Šitos dvi grupės – kertinės. Taip pat populiarūs „The Beach Boys“, Elvis Presley – mohikanai. Kas mane nustebino? R. Kalantos byloje esantis kišeninio kalendoriaus lapelis. Visi puikiai žinome tą lapelį su užrašu: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Tačiau tame pačiame kišeniniame kalendoriuje buvo įdomių kitų įrašų, išvardintos tokios grupės kaip „Black Sabbath“, „Uriah Heep“, Jimi Hendrix konkretus albumas „Electric Ladyland“, George Harrison, Yoko Ono ir Johno Lennono „Plastic Ono Band“. Tai įrodo, kad tai nebuvo eilinis žmogus pasiklausantis muzikos, o rimtai besidomintis melomanas. Tas lapelis rodo, kad vien bitlais ir „Rolling Stones“ nebuvo apsiribota. Buvo populiarios Woodstocko eros hipiškos grupės, festivalio įrašai plito iš rankų į rankas“, – sakė P. Girdenis.

Norint uždrausti – reikia išmanyti

Paklaustas, kas grėsė už draudžiamos muzikos klausymąsi ir platinimą, P. Girdenis pažymėjo, kad su muzika jau taip yra – norint kontroliuoti, uždrausti – reikia ją išmanyti.

„Visa laimė, kad daugelis tų draudikų nelabai įsivaizdavo, ką jie draudžia. Iš esmės, ko gero, buvo draudžiama ne tiek pati muzika, kiek įvaizdis – ilgi plaukai, džinsai... Buvo tokios taisyklės – atlikėjai scenoje turi atrodyti tvarkingai. Kolektyvams buvo privalomos apžiūros, – jei programą patvirtina, su tuo dokumentu gali koncertuoti šokiuose ar kitose scenose. Vien už tai, kad atlikėjas su ilgais plaukais, kliošiniais džinsais ar prasagstytais marškiniais – jis galėjo būti išvaromas nuo scenos. Sąrašų su konkretesniu muzikos ribojimu iki 1984-ųjų man nepavyko aptikti. Kas nors konkretesnio galėjo įvykti nebent tada, jei kokia nors grupė nuo scenos pasakytų ką nors politiško, jei tai pasirodytų spaudoje“, – sakė istorikas.

Už įrašų platinimą, P. Girdenio žiniomis, grėsė tokios pat pasekmės, kaip ir už bet kokią individualią veiklą, nešančią pelną. „Grėsė negeri straipsniai už spekuliaciją. Toks platinimas kaip ekonominis nusikaltimas, o jeigu turėjo didelį kiekį plokštelių – tada grėsė kaltinimas įtartinais ryšiais su užsieniu. Kad platinama ne tik muzika, o siunčiama žvalgybinio pobūdžio informacija. <...> Iki tokio lygio būdavo prieinama. Atrodo, skamba absurdiškai, tačiau tuo metu buvo labai nejuokinga“, – pažymėjo istorikas.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus vadovė Nideta Jarockienė sakė, kad parodoje „Roko rifai: muzika sovietmečiu 1950–1990 m.“ per vakarietiškos roko muzikos istoriją atsiskleidžia pasipriešinimas sovietinei sistemai, gilus pilietiškumas, meilė tėvynei.

„Jauni žmonės yra laisvi, kad ir kokia santvarka būtų baisi ar griežta, ji jauno žmogaus negali sulaužyti. Mes nuo šitos idėjos atsispyrėme, tai įrodo dokumentai, saugomi Lietuvos ypatingajame archyve – jauni žmonės niekaip nebuvo pavaldūs sistemai. Visos roko grupės, atskiros asmenybės tai įrodo. R. Kalanta – vienas jų, pasirinkęs tokį kelią, kad kovotų su sistema. Parodoje tokių asmenybinių istorijų yra labai daug“, – pažymėjo N. Jarockienė ir pridūrė, kad jaunų žmonių – sustabdyti neįmanoma!

Paroda „Roko rifai: muzika sovietmečiu 1950–1990 m.“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilniaus g. 41) vyks iki rugpjūčio 1 d.

Virtualią parodą galima pamatyti ČIA.