Vilniuje pristatys siaubo klasika paremtą performansą: įdomu paieškoti, kas yra baimė

Viena kritikių performanso žanrą yra pavadinusi „ezoteriškais teatro renginiais“. Ko gero, šis apibūdinimas gan taikliai nusako šio „čia ir dabar“ vykstančio vyksmo šamaniškumą. Tačiau kai kūrėjai pakviečia į performatyvų veiksmą „stebėti kaip pasakojimo veikėjų pasirinkimai determinuojami baimės, siaubo ir keistumo“, iškyla asociacijos, susijusios su siaubo žanru kine. Tačiau performatyvaus veiksmo sritis tyrinėjanti menininkė, režisierė Julija Šatkauskaitė pabrėžė, kad siaubo žanras teatre yra šiek tiek kitaip suprantamas, lygino jį su siaubo pasakomis.

Tikrovės keistumas iki galo nepermanomas ir nesuvokiamas

„Tykantis tamsoje“ – tai amerikiečių rašytojo, siaubo ir keistosios literatūros (weird fiction) klasiko Howardo Phillipso Lovecraft‘o parašytų istorijų rinkinys, kuriuo rėmėsi J. Šatkauskaitė, režisuodama to paties pavadinimo performansą, kuris bus rodomas sostinės Meno ir mokslo laboratorijoje (MMLAB, Vokiečių g. 13 A ) balandžio 28 d.

„Neturime siekio sukelti didelį siaubą, tai nėra pagrindinis mūsų tikslas. Mūsų tikslas – leisti panagrinėti tai, kas mums kelia baimę ir nerimą. Toks žanras kaip siaubo spektaklis tik dabar vos vos užkabinamas. Žinau, kad mano kolega Gediminas Rimeika ir MMLAB erdvė darė tokį audio spektaklį – „Pasakų parkas“. Mes taip pat šį žanrą pasirinkome, visų pirma, ne dėl siaubo, o dėl to, kad autorius Howardas Phillipsas Lovecraft‘as buvo susijęs su spekuliatyvaus realizmo filosofija, kuri mums atrodo įdomi, ir tas pasaulio, tikrovės keistumas, kuris, tam tikra prasme, iki galo nepermanomas ir nesuvokiamas jokiam žmogui. Įdomu būtent jame paieškoti, kas tai yra baimė, siaubas, pažiūrėti ar teatro, juolab performanso, specifika šiame žanre yra įmanoma“, – sumanymą aiškino ji.

Iš kur kyla baimės šaknys? „Beveik visi unisonu mėgsta kartoti frazę, kad visų baimių pagrindas yra mirties baimė, bet, mano supratimu, dar didesnė baimė – nemylėti, būti nemylimam, apleistam ir paliktam... Kartais baimė nepritapti, nebūti dalimi visuomenės net ir stipresnė negu mirties baimė. Šiandienos visuomenė ypatingai didelę reikšmę teikia individui ir identitetui. Vien bandymas įsivaizduoti, kad tavo identitetas neegzistuoja, kad tavo individualus pasaulis iš tiesų yra kažkieno kito rankose, kad tu neturi kontrolės, galbūt net tavo mintys nėra tavo paties...“, – nutęsė pašnekovė.

Tai, anot režisierės, įdomi tema, ypač šiais laikais, kai yra pasiekiami patys įvairiausi socialinės medijos kanalai, sukasi didžiuliai informacijos kiekiai.

„Kartais žmogus, manau, gali pasimesti tarp to, kokios idėjos priklauso jam, o kokios – dėl to, kad „kapsėjo“ per ilgą laiką ir buvo įteigtos. Tapo tavo įsitikinimais, nors galbūt iš tiesų jie yra griaunantys ir svetimi“, – apie įtaigos galią kalbėjo J. Šatkauskaitė.

Tačiau režisierė patikino, kad performanso metu kūrėjai nesiims tyrinėti kiekvieno baimės aspekto: „Kadangi, kaip ir sakiau, tai plati sritis, ir jeigu jau prakalbti apie fobijas... kiekvienas ne po vieną, ir ne po dvi nešiojamės.“

Bando nagrinėti metafizinį siaubą

Režisierė pasakojo, kad šią idėją pradėjo vykdyti kartu su broliu, filosofijos daktaru Ignu Šatkausku. Ir jį tuo metu esą ypač domino dėmesio [dėmuo]. Kaip teatro kūrėjai, J. Šatkauskaitei dėmesys taip pat regėjosi svarbus ir teatro, ir performanso žanro dalyvis.

Tačiau žiūrovo dėmesys, J. Šatkauskaitės manymu, labiausiai prikaustomas, kai yra kokia nors rizika.

„Nerimas, baimė, tai yra susiję su rizika, kontrolės netekimu, su skaudžiomis arba gąsdinančiomis aplinkybėmis. Mes žiūrime į siaubą kaip į egzistencinį, daugiau ar mažiau, detektyvinės istorijos fone. Bandome nagrinėti metafizinį siaubą: ką reiškia nepriklausyti sau, ką reiškia nebūti savo būties, gyvenimo pasirinkimų valdovu, kai kažkas kitas už tavo ribų gali tau daryti įtaką“, – pagrindinius performanso uždavinius nupasakojo J. Šatkauskaitė.

Kalbai pasisukus apie lemtingus pasirinkimus, prieš akis iškart atsiveria šiandieninio pasaulio aktualijos – propaganda, medijos, dirbtinis intelektas, ir visi kiti įrankiai, kurie gali paveikti mintis – išlenda šių dienų „baimių maišelis“.

„Jei teatro kalba – tiesioginė, ji tampa prikišama. Rašydama šį scenarijų veiksmą nukėliau į kitą amžių, pasirinkau apie šias temas kalbėti siaubo novelių žanre – Lovecraft‘o siaubo pasakojimų žanre, kuriuose yra fantastiniai siaubo šaltiniai. Nors kalbame apie tą patį poveikį, – už žmogaus ribų esantį dėmesio, minčių, pasirinkimų kontroliavimą. Tačiau niekas nemėgsta, kai nagrinėjant šiuolaikines temas didaktiškai aiškinama, kas ir kaip. Įdomiau stebėti žmogų, kuris pats bando save suvokti“, – aiškino pasirinkimą režisierė.

Nuo čia prasideda kelionė

J. Šatkauskaitės manymu, stipriausia teatro, performanso ir apskritai meno dalis – iškelti klausimą.

„O jeigu tau iškilo šitas klausimas, tu pažvelgei į save ir paklausei, ar aš savo kelyje, ar elgiuosi pagal savo idėjas, ar kuriu ir gyvenu taip, kaip įsivaizduoju, kad taip turėtų gyventi žmogus. Tai čia didžiulis laimėjimas, nuo čia prasideda kelionė, kurią kiekvienas individualiai – ir žiūrovas, ir aktorius, ir režisierius, ir muzikantas turi patirti pats“, – įsitikinusi ji.

Nors daugiausia J. Šatkauskaitė yra vaidinusi klasikinio teatro spektakliuose, visgi, tikino ji, performanso žanras suteikia daugiau laisvės: „Jaučiuosi laisvesnė, jaučiu, kad čia mes turime šiek tiek mažesnę pareigą sukurti nenutrūkstamą iliuziją. Galime žiūrovams priminti, kad jie sėdi salėje, ir čia pat galime juos vėl įtraukti į veiksmą. Pats procesas – performanso esmė, kuris nėra baigtinis, ir dėl to nevadinu šito kūrinio spektakliu, o performansu.“