Laidos „Delfi rytas“ rubrikoje „Knyginėjimai trumpai“ jis pristatė šią knygą, skirtą skaitytojams nuo 13 metų, kurioje pasakoja apie 24 tikrai vertas dėmesio asmenybes.
„Kad ir kokia tamsi būtų istorijos naktis, visada yra šviesos. Šiuo atveju Holokausto tamsoje tai buvo gelbėtojai“, – pasakojo knygos autorius.
Jis prisipažino, kad mintis parašyti šią knygą jam sukosi galvoje dar rengiant kitą knygą apie Lietuvos valdovus – tada jis svarstė, kokius dar Lietuvos piliečius norėtų pristatyti mokiniams ir jų tėvams. „ Ir tai buvo gelbėtojai – manau, kad jie iš tikrųjų buvo tie tikrieji herojai“, – sakė Z. Vitkus.
Pasak Z. Vitkaus, tyrimai rodo, kad tie žmonės, kurie tapo gelbėtojais, iš tiesų dažniausiai apsispręsdavo greitai, paprastai, spontaniškai: „Tarsi kažkas pasibeldžia į duris, tu atidarai ir gali pasakyti taip arba ne. Tie žmonės, apie kuriuos kalbu, pasakė taip“.
Istorikas aiškino, kad iš esmės yra du požiūriai yra į žydų gelbėtojus.
„Vienas yra toks, kad jų įvairovė yra tokia didelė, kad neįmanoma apibendrinti. Bet vis dėlto, jei pasižiūri atidžiau – matai tam tikrų bendrybių. Tyrimais taip pat įrodyta, kad juos jungia du pagrindiniai bruožai: tai individualumas – jie buvo stiprios asmenybės, neabejodami, arba abejodami, įveikdami savo abejones, eina savo keliu, nesižvalgydami į šalis, o kitas – polinkis padėti, kuris reiškėsi dar iki Holokausto, iki gelbėjimo. Yra kažkokia tų žmonių istorija, kuri rodė, kad, tikėtina, jie pasirinks gelbėti, jei žiūrint retrospektyviai. Taip pat kitas svarbus dalykas, kad visi šie žmonės, ar bent dauguma jų, išaugo gana harmoningose šeimose, kur vaikai buvo gerbiami ir ugdomi demokratiškai, o ne autoritariškai – tas bruožas pastebimas ir man atrodo labai svarbus. Vertybių skalė įdiegta ir jie tada elgėsi taip, kaip elgėsi jų tėvai“, – dėstė jis.
Pasak Z. Vitkaus, ne vienas pavyzdys rodo, kad šie žmonės gelbėjo ne tik žydus, bet ir karo belaisvius, ir lietuvius, ir lenkus – neskirstė žmonių pagal tautybę: „Čia irgi dar vienas labai svarbus bruožas: jie gelbėjo tuos, kuriems reikėjo pagalbos. Vėlgi, liudijimai yra fiksuoti, kai klausia, ar gelbėjai žydus, sako tiesiog, aš gelbėjau žmones, kuriems reikėjo pagalbos. Lenkijoje netgi buvo tyrimai daryti, kad buvo nemažai antisemitų, kurie gelbėjo žydus, vien dėl to, kad jie buvo žmonės“.
Istorikas prisipažino, kad knygos herojus rinkosi pagal tai, kiek informacijos apie juos pavyko rasti.
„Apie tuos žmones buvau skaitęs anksčiau. Yra keletas knygų išleista, taip pat yra surinkta Žydų muziejaus gelbėtojų bazė, kur tu gali susipažinti su tomis biografijomis, yra jų nuotraukos ir panašiai. Tad atsirinkti nebuvo sunku – rinkau tas, kur daugiau medžiagos buvo, nes apie kai kuriuos gelbėtojus, ypač tuos, kurie priklausė inteligentijai, kurie patys rašė arba apie kuriuos rašė, yra nemažai informacijos, o apie kitus – labai mažai“, – kalbėjo jis.
Jis vylėsi, kad ši knyga sudomins tiek mokinius, tiek suaugusius skaitytojus. „Stengiesi įgyvendinti tą idealą, kad visiems būtų įdomu. Manau, jei suaugusieji žmonės tas istorijas ar tas pavardes įsidėmėtų, ar bent dalį tos informacijos, tai būtų tikrai pasiekimas ir autorius džiaugtųsi“, – šypsojosi jis.
O kol kas jis laukia pirmųjų atsiliepimų iš skaitytojų ir susitikimų su mokiniais, kurių vienas vyks balandžio 26 d. 13 val. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
